Ar esate Kėdainiuose ragavę agurkų džemo? O ar norėtumėte išmokti kepti grikinę babką? Gal dar nesilankėte Mėlynių festivalyje? Lietuvos gastronominė pusė slepia daugybę įdomybių, tad prieš keliaujant į Italiją ar Prancūziją verta į gastronominę kelionę leistis pirmiausiai savoje šalyje. Apie Lietuvoje vis labiau klestintį gastronominį turizmą, nuo ko pradėti kelionę ir į ką atkreipti dėmesį, VMGonline.lt papasakojo nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ Turizmo produktų ir rinkodaros skyriaus vadovė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė.
Koks tai turizmas?
Pasak Indrės, tiesa, kad gastronominis turizmas apima valgymą ir gėrimą keliaujant tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje. Tačiau pagrindinis skirtumas nuo įprastinio pietavimo restoranuose yra tas, kad gastronominiams turistams maistas yra ne kelionės dalis, o pagrindinis tikslas. Jie išsirenka tam tikrą kryptį pagal tai, ko joje norėtų paragauti, į kokį restoraną užsukti, su kokios virtuvės šefu susipažinti.
Per pastaruosius metus gastronominio turizmo sąvoka dar labiau išsiplėtė – šiuo metu ji apima ir maisto renginius, viešnagę pas vietos ūkininkus, dalyvavimą kulinarinėse pamokose ir pan.
„Reikšminga ir tai, kad pradėdami proaktyviai dirbti su šia šaka, pirmiausia konsultavomės su Valstybine lietuvių kalbos komisija dėl termino. „Gastroturizmas“ nėra vartotinas, nes labiau asocijuojasi ne su gastronomija, o su medicina ir virškinimo sistemos ligomis. Kitas galimas variantas „kulinarinis“ atkrito dėl to, kad neapima gėrimų, tik maisto“, – kodėl pasirinko terminą „gastronominis turizmas“ pasakoja pašnekovė.
Kairėje – Kintų žuvienė, Rasos Linkaitės nuotr. Dešinėje – Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė, „Keliauk Lietuvoje“ nuotr.
Tyrimai rodo, kad ir pasaulyje, ir Lietuvoje turistai vienos kelionės metu vidutiniškai trečdalį visos kelionės išlaidų skiria būtent maistui. Šis procentas nuolat didėja – apskritai laikoma, kad gastronominis turizmas yra labiausiai auganti turizmo šaka pasaulyje. Viena iš priežasčių yra ta, kad šiuolaikiniai turistai keliaudami ieško patirčių, o gastronominis turizmas jas garantuoja todėl, kad apima visus penkis pojūčius: prie stalo jauti ir kvapą, ir skonį, ir tekstūrą, grožiesi kompozicija lėkštėje ir kartu girdi pasakojimą apie patiekalo sudėtį, kilmę.
„Maisto temą itin „myli“ socialiniai tinklai, ypač „Instagram, – pastebi Indrė. – Juk be to, kad gastronominis turizmas padeda ilginti vidutinę turistų viešnagės trukmę, mažina regionų atskirtį, stiprina šalies turistinį konkurencingumą, sustiprina emocinį turistų įspūdį apie šalį, negalime pamiršti, kad gastronominiai turistai (angl. „foodies“) yra labiau linkę dalintis savo kelionių patirtimi internete, ir ši patirtis dažniausiai būna pozityvi. Jeigu mums padaro įspūdį paragautas patiekalas, skubame jį fotografuoti, į kelti į internetą, pagirti vietą, kurioje patyrėme gerų emocijų. Taip maistas padeda pasakoti ir kurti istoriją apie destinaciją.“
Pakruojo alus, Rasos Linkaitės nuotr.
Lietuviškus šaltibarščius myli net italai
Kaip tvirtina „Keliauk Lietuvoje“ atstovė, nėra šalies su neįdomia virtuve: „Tie patys italai neabejingi mūsų šaltibarščiams – lėtojo maisto judėjimo pradininkas italas Carlo Petrini net yra pakrikštijęs šaltibarščius estetiškiausia šalta sriuba visame pasaulyje. Daugeliui užsieniečių daro įspūdį rožinė šio patiekalo svarba, o svarbiausia – natūralūs sezoniški ir sveiki ingredientai.“
Lietuviai vieninteliai pasaulyje gamina saldaus pieno sūrį, suvalgo daugiausiai juodos ruginės duonos, Lietuvos gruntinis vanduo – skaniausias ir švariausias, o medų suneša laimingiausios Europos bitės. Pasaulyje lietuviai garsėja grybų rinkimo čempionatais ir „geriama duona“ – gira.
„Be to, mūsų virtuvė nėra provinciali Europos mastu. Profesorius Laužikas savo knygose yra atskleidęs, kad net Austrijos imperatoriškuose rūmuose sterkas buvo gaminamas pagal Radvilų receptą, o lietuviai perėmė Vienos šnicelių bei austriško obuolių pyrago receptus, iš vokiečių dar viduramžiais išmoko gaminti šakotį ir meduolius, o vokiečiai iš mūsų – cepelinus. Beje, išlikęs pasakojimas, kad šaltibarščiais net buvo vaišinamasi piknike Anglijos parke XIX a.“ – atskleidžia pašnekovė.
Taigi, gastronominis turizmas Lietuvoje įsibėgėja. Reikšmingas buvo prestižinio Skandinavijos restoranų gido „White Guide“ atėjimas į Lietuvą ir restoranų reitingavimas – keli jų net yra pakliuvę tarp geriausių Baltijos šalių restoranų. Šalies virtuve taip pat itin domisi užsienio žurnalistai – Lietuva yra priėmusi ir „Food & Travel“, ir „Gambero Rosso“, ir „Poedim Poidim“, o Izraelio kulinarijos žvaigždė Gill Hovav Lietuvos gastronomijai net skyrė atskirą laidą.
Ypač gerai yra tai, kad keliaujant po Lietuvą restoranuose galima susipažinti tiek su istorine, tiek su tradicine, tiek su modernia virtuve, aplankyti vietos ūkininkus, sudalyvauti maisto festivaliuose, degustacijose, edukacijose. Vadinasi, gastronominio turizmo pasiūla neatsilieka nuo pasaulinės.
Šakočio kepimo edukacija, Rasos Linkaitės nuotr.
Gastronominis turizmas Lietuvos regionuose
Visuose Lietuvos regionuose galima užsisakyti to krašto tradicinės virtuvės degustaciją pagal visus papročius. Kaip pasakoja Indrė, pavyzdžiui, Žemaitijos kaimo sodyboje, garsėjančioje puikia žemaitiškų valgių degustacine programa, maistą skanauti galima tik mediniais šaukštais, Pamaryje smagu sužinoti apie senovės lietuvninkų tijos ir kafijos gėrimo, užkandant vofeliais, įpročius. Dzūkai mielai pamokys, kaip užmaišyti grikinius blynus ir pavaišins grikių žiedų arbata. Suvalkijoje galima pasmaguriauti Gelgaudiškio dvaro sūriais, kropeliais (vieno kąsnio spurgytėmis), gira arba apskritai užsukti į didikų virtuvę atgaivinusį „Kuchmistrų“ restoraną Zyplių dvare.
„Norėdami atkreipti dėmesį į tikrai labai skirtingas skonių tradicijas regionuose, šiemet pristatėme „GASTROliavimo po Lietuvą gidą“ su 20 įdomiausių patiekalų Lietuvoje ir maisto festivalių sąrašu. Jokiais būdais nesiorientavome į tradicinius krašto patiekalus, tačiau į tuos, kurie yra įdomūs, netikėti, pažadinantys norą keliauti ir ragauti. Regis, tikslą pasiekėme – Lietuva suprato, kokių turime lobių, pradedant smetonine vėžių uodegėlių sriuba, dilgėlių ledais ir baigiant kvadratiniais cepelinais. Susidomėjimas yra toks didelis, kad šiuo metu planuojame žemėlapį pildyti, taip pat paruošti medžiagą ir apie regionines virtuves, tradicinį maistą“, – ateities planais dalijasi ekspertė.
Lietuviškas sūris, Tomo Preikšos nuotr.
Prieš keliaujant – namų darbai
Kaip ir leidžiantis į kiekvieną kelionę, rekomenduojama nepamiršti padaryti namų darbų – susirinkti informaciją apie charakteringiausias maisto įstaigas regione, į kurį keliaujama, pasitikslinti dėl darbo laiko, meniu, iš anksto užsisakyti staliuką. Dalyvaujant maisto festivaliuose rekomenduojama susipažinti su jų programa, pasiruošti numatomoms veikloms.
Itin svarbu iš anksto rezervuoti norimą edukaciją ar degustaciją – jos dažniausiai derinamos ne paskutinę minutę, nes renkamos grupės. Lietuvoje keliaujant po regionus galima išmokti sukti kastinį, kepti grikinę babką, šakotį, raityti kibinus, spausti sūrį, rinkti vaistažoles arbatai ir pan. Taip pat yra tokios programos kaip Duonos kelias, Alaus kelias, Sūrio kelias, kurių metu galima susipažinti su visu patiekalo ruošimo procesu nuo pat jo pradžios.
„Organizuojamos ir specialios degustacinės programos, pavyzdžiui, Biržų pilyje vyksta smagi programa „Iš kunigaikštienės buduaro – tiesiai prie jo Šviesenybės stalo“, kurio metu svečiai kviečiami užsukti pas pačius kunigaikščius Radvilas ir pasivaikščioti po rūmus kartu su plepiomis tarnaitėmis. Arba, Pamaryje – aplankyti ne tik etnografinę laivadirbio sodybą Drevernoje, paklausyti vietinių dainų, bet ir pasiplaukioti senoviniu kuršių laivu, paragauti legendinės žuvienės“, – gastronominio turizmo žavesį atskleidžia Indrė.
Neverta pamiršti ir muziejų: Lietuvoje yra „skanių“ muziejų – Šokolado (Šiauliuose), Šokoladinių figūrų (Trakuose), vienintelis pasaulyje Šakočių muziejus (Druskininkuose), pirmasis šalyje stipraus alkoholio „Stumbro“ muziejus.
Informacijos visada galima ieškoti oficialioje Lietuvos turizmo svetainėje www.lithuania.travel, „Facebook“ paskyroje „Lietuva. O čia ar buvai?“, taip pat turizmo informacijos centruose.
