Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) perspėja cukrų vartoti itin saikingai: iš cukraus per parą turėtume gauti ne daugiau kaip 5 proc. dienos kalorijų kiekio. Vadinasi, galime suvartoti iki 25 gramų arba 5-6 arbatinius šaukštelius cukraus. Jei lengviau atsidusote, nes per dieną išgeriate viso labo puodelį-kitą pasaldintos kavos ar arbatos, atsiminkite, kad mažiausiai pusę cukraus paros normos gauname vartodami produktus, kuriuose net neįtartume esant cukraus: pavyzdžiui, dešreles, duoną, kečupą. Išgėrę stiklinę sulčių, kurioje gali būti 33 – 59 gramai cukraus, gauname dvigubai didesnę cukraus dozę nei rekomenduoja PSO specialistai.
Apie žalingą cukraus poveikį sveikatai ir būdus jį mažinti pasaulyje kalbama jau ne vieną dešimtmetį, ir mokslininkai bei pramoninkai nuolat ieško jam alternatyvų. Tai vadinamieji saldikliai, kurie būna dviejų rūšių – natūralieji, tai yra, gamtos sukurti saldieji maisto priedai, bei dirbtiniai. Pastarieji yra saldūs sintetiniai cheminiai junginiai, galintys pakeisti cukrų maisto produktų gamyboje. Tačiau kaip ir daugelis kitų maisto priedų, cukraus pakaitalai vartotojams neretai kelia įvairių nuogąstavimų: ar jie saugūs, ar sveiki vartoti?
Bauginančios E
„Suprantama, gyventojai atsargiai žiūri į įvairius E raidėmis pažymėtus priedus, nors reikėtų nepamiršti, kad tai tėra numeriai, naudojami maisto produktų etiketėse Europos Sąjungoje (ES). Pastaroji griežtai prižiūri priedų naudojimą, o E žymė ir reiškia, kad maisto priedas leidžiamas vartoti ES, prieš tai atlikus išsamius jo tyrimus“, – komentuoja sveikos gyvensenos ir mitybos specialistas Artūras Sujeta.
Pavyzdžiui, 2013 m. Europos maisto saugos tarnybos (ESFA) ekspertai pakartotinai tyrė dirbtinio saldiklio aspartamo poveikį sveikatai ir patvirtino, kad jį naudoti saugu. Aspartamas – itin plačiai naudojamas saldiklis, įeinantis į kelių tūkstančių produktų sudėtį. Skirtingai nei daugelis kitų dirbtinių saldiklių, jis neturi kartaus prieskonio. Aspartamas yra 200 kartų saldesnis už cukrų.
„Tai praktiškai visai nekaloringas saldiklis, visiškai neveikiantis insulino išsiskyrimo, savo savybėmis tikrai vilioja maisto ir gėrimų gamintojus. Svarbu paminėti, kad tiek sintetiniai, tiek ir natūralūs saldikliai yra tebetiriami, o atsirandantys nauji saldikliai bei jų junginiai turi atitikti aukščiausius maisto saugumo reikalavimus. Dėl jų ilgalaikio vartojimo ir poveikio sveikatai netyla įvairios diskusijos, tačiau, apibendrinus didžiąją dalį tyrimų, jie gali būti laikomi saugesne cukraus alternatyva norint gyventi ne tik sveikai, bet ir saldžiai“, – teigia A. Sujeta.
Pasak jo, populiarūs maisto produktams gaminti naudojami dirbtiniai saldikliai yra ir acesufamas, ciklamatas, sukralozė ir kiti, beveik neturintys kalorijų, bet žymiai saldesni už cukrų junginiai - dešimtimis, šimtais, ar net tūkstančiais kartų. Jie beveik nekaloringi, neturi įtakos cukraus kiekiui kraujyje, todėl jie gana plačiai taikomi maisto produktams gaminti.
Saldumas iš beržų ir Pietų Amerikos žolynų
Tiesa, specialistas pabrėžia, kad tai nereiškia, jog šiais priedais pagardintus produktus galima vartoti be saiko. Pavyzdžiui, populiariausio saldiklio aspartamo ESFA per parą rekomenduojama suvartoti ne daugiau kaip 40 miligramų kūno kilogramui, acesulfamo norma – 15 miligramų, ciklamato – 3 miligramai kūno kilogramui. „Svarbu atsižvelgti į nustatytas saldiklių saugaus vartojimo normas, o svarbiausias, saiko principas, tinka kalbant apie bet ką, juo labiau – saldiklius“, – pažymi pašnekovas.
Kita saldiklių grupė – natūralieji, gamtos sukurti maisto priedai, gaunami iš gamtinių žaliavų – vaisių, daržovių, grūdų. Jie gana maistingi ir kaloringi, todėl šių saldiklių patariama vengti diabetu sergantiems ar viršsvorio turintiems žmonėms.
Natūraliuose saldikliuose taip pat gali būti antioksidantų, įvairių maisto medžiagų, reikalingų organizmo imuninei sistemai, augimui ar sveikatos profilaktikai. „Vienas labiausiai paplitusių natūralių saldiklių yra medus. Jis gali būti puikus energijos šaltinis. Vis dėlto, dozuojamas ir vartojamas netinkamai, pavyzdžiui, valgant medų su balta duona dideliais kiekiais, neabejotinai taps sveikatai nepalankus produktas, didinantis nutukimo riziką, cukrinio diabeto išsivystymo riziką bei kitas lėtines neinfekcines ligas“, – pastebi A. Sujeta.
Kitas populiarus natūralusis saldiklis – ksilitas, dar vadinamas beržų cukrumi, mat pramoniniu būdu pradėtas gaminti iš beržų medienos. Ksilito aptinkama įvairiose uogose, vaisiuose, daržovėse, grybuose. „Lyginant su sacharoze, šis saldiklis pasižymi gerokai žemesniu glikeminiu indeksu. Jį dažnai renkasi cukriniu diabetu sergantys žmonės, nesibaimindami pakenkti sveikatai. Ksilitolis naudojamas daugelio produktų, skirtų diabetu sergantiems žmonėms saldinimui“, – teigia sveikos gyvensenos ir mitybos specialistas.
Pastaruoju metu sparčiai populiarėja ir natūralus nemaistingas saldiklis steviozidas, išgaunamas iš Pietų Amerikoje augančių žolių stevijų. Grynas steviozidas yra 300 kartų saldesnis už cukrų ir laikomas pačia saldžiausia natūralia medžiaga. Tuo pačiu, skirtingai nei cukrus, jis turi nedaug kalorijų, nedidina cukraus kiekio kraujyje, be to, pasižymi antibakterinėmis savybėmis. Pasak A. Sujetos, steviozidas dažnai minimas kaip vienas perspektyviausių cukraus pakaitalų, tinkamų tiek sveikiems žmonėms, tiek kenčiantiems dėl nutukimo, cukrinio diabeto, širdies ar kraujagyslių ligų.
Apibendrindamas PSO ir ESFA duomenis, pašnekovas teigia, kad ištirtus saldiklius vartojant saikingai, laikantis subalansuotos bei sveikatai palankios dietos, pridėtinio cukraus keitimas saldikliais yra saugesnė alternatyva.
Pixabay nuotraukos
