Vienas žymus lietuviškų restoranų aprašinėtojas yra suabejojęs, kaip ši vieta iš tikrųjų vadinasi. „Paupio 5“, „Šeimos restoranėlis“ ar „Kaip pas mamą“ – visais šiais užrašais išrašytas pagrindinis langas.
Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – tai galima pasakyti ir apie šią vos per kelerius veiklos metus savotiška Vilniaus legenda tapusią vietą: visi žino, visi buvo, bet adreso pasakyti negali. Ir tai paradoksas, nes šeimos restoranėlis „Paupio 5“ įsikūręs Užupyje, Paupio gatvėje, penktu numeriu pažymėto namo pirmame aukšte.
Pietūs prezidentūroje
Legendoms tinka legendinės vietos. Restoranėlis įsikūręs 400 metų istoriją menančiame name, kuris kažkada buvo vienaaukštis gyvenamasis su alaus bravoru rūsyje, mėsos rūkykla ir daugybe mažų butukų pirmame aukšte. „Tarybiniais laikais pristatė antrą, vėliau – ir trečią aukštus, iš gatvės matyti, kad pastatas yra lyg sulipdytas, – namo istoriją pasakoja restorano šeimininkė Rūta, kai susėdame prie vieno iš stalų nedidelėje pagrindinėje restorano salytėje. – Čia, kur sėdime, gyveno žmonės. Kiek dabar yra langų, tiek kažkada buvo išėjimų į gatvę. Anuomet žmonės gyveno mažyčiuose kambariukuose. Kur sėdime, buvo viena patalpa, kur stovi kitas stalas – jau kita.“ Šiandien dienos pietus čia valgantys vilniečiai juokauja, kad pietauja prezidentūroje: juk šiame name gyvena pats Užupio prezidentas, bardas Romas Lileikis.
Kava ir desertai
Rūtos ir Alvydo šeimos restoranėlis prasidėjo nuo kišenės dydžio kava ir desertais prekiaujančios kavinukės (dabar čia įrengta restorano virtuvė), o didžiąją salę anuomet nuomojo ekologiškų vaisių ir daržovių krautuvėlei. Tačiau maisto technologės specialybę turinti moteris greitai pajuto, kad jai trūksta erdvės saviraiškai, tad prasitarė vyrui norinti atidaryti restoraną ir gaminti normalų maistą. „Aš iškart jai pasakiau, kad teks dirbti patiems“, – sako elektronikos inžinieriumi ilgą laiką dirbęs Alvydas. Vyras kasdien per pietus atvažiuoja padėti žmonai, kuri šiaip jau restorane sukasi viena: ir verda, ir kepa, ir maistą patiekia, ir stalus sutvarko, ir indus suplauna. Ir turbūt tai yra viena priežasčių, kodėl žmonės čia jaučiasi lyg būtų užsukę pavalgyti pas mamą.
Sofa prie židinio – porelių favoritė
Alvydas sako į virtuvę nosies nekišantis, tačiau apie restoranėlio interjerą gali pasakoti ir pasakoti, juolab kad daug dalykų pats savo rankomis sutaisė, sumeistravo: „Interjerą sukūrėme patys: kaip sugalvojome, kaip širdis mums sakė, taip ir darėme. Bandėme kalbėtis su dizaineriais, jie siūlė uždengti ir nudažyti lubas, bet prieštaravau: kas tada liks? Visa autentiška prapuls! Šitiems balkiams – keturi šimtai metų, buvo kalkėmis nudažyti, mes viską nuvalėme ir palikome tokius, kokie yra.
Turime sofutę, iš namų ją atvežėme, klientai ją labai mėgsta. Turėjome kitą, bet buvo didelė, daug vietos užėmė. Kai išvežėme, visiems pasidarė baisiai liūdna: teko rasti jai dublerę. Jeigu ateina dviese, nori intymiau pasėdėti, iškart eina ant sofutės. Ir nors šalia stovi mažutėlytis ir gal nelabai patogus staliukas, tačiau kai pakuriame židinį, visi nori sėdėti tik ant sofos!“ Židinį Alvydas kūrena kasdien, todėl kasdien čia jauku ir šilta.
„Kai tik kūrėmės, draugės bandė patarti, kad čia ir tą, ir aną reikėtų padaryti, o aš buvau įsitikinusi, kad žmonėms reikia paprastumo. Pas mums taip ir yra – viskas labai paprasta, bet jauku. Gal todėl žmonės čia pasijaučia kaip namuose, į kuriuos grįžę iškart atsipalaiduoja. Net jeigu nepatinka muzika, kuri groja, jie gali ją tiesiog perjungti“, – sako Rūta.
Pietūs pas mamą ekspromtu
„Restoranėlio virtuvė labai maža, joje sukuosi tik aš ir kartais į pagalbą ateinantis labai patyręs šefas Haroldas Žalys, todėl negalime leisti sau turėti ilgo meniu su keliais sriubų ir karštųjų patiekalų pasirinkimais, – Paklausta apie virtuvę ir valgiaraštį paaiškino Rūta. – Sugalvojau kitaip: dienos pietums siūlome vieną sriubą ir vieną antrą patiekalą, bet kasdien vis kitą, kokį – dažnai diktuoja sezonas. Dėl tokio sprendimo galime greitai patiekti labai šviežią, čia ir dabar pagamintą maistą.“
„Paupio 5“ turi ir nuolatinį meniu, kuriame tvirtas pozicijas užima lietuviškos virtuvės legendos – cepelinai, bulviniai blynai, bulvių plokštainis. „Visi kalba, kad tai nuobodu, kritikuoja, bet visi ateina kaip tik jų pavalgyti! – pastebi Rūta. – Mes kepame ne iš paruoštukų, o patys perkame bulves, patys jas tarkuojame ir gaminame. Esu maisto technologė, penkiolika metų buvau vegetarė, todėl stengiuosi gaminti sveikai, visur, kur reikia, naudoju tik „ghi“ sviestą, jei klientas kažko nevalgo, galiu iškart pakeisti ingredientus, ekspromtu transformuoti patiekalą taip, kad taptų jam valgomas. Pažįstu žmonių, kurie nevalgo kiaušinių, todėl taip ištobulinau bulvinių blynų receptūrą, kad kiaušinių nė nereikia – puikiai pavyksta ir be jų. Pastebėjau, kad kuo mažiau ingredientų, tuo patiekalas sveikesnis ir skanesnis. Noriu, kad žmonės būtų sveikai pamaitinti.“
Geidžiamiausieji
„Paupio 5“ šeimininkai džiaugiasi, kad į restoranėlį dažnai užsuka užsienio turistai. Dažniausiai – degustuoti cepelinų ir bulvinių blynų, todėl Rūta yra paruošusi net specialias degustacines porcijas, nes, pasak jos, prancūzai ir amerikiečiai neįveikia lietuviškų porcijų.
Rūtos ir Alvydo restoranėlis – tai vieta, į kurią vargu ar užklysi netyčia. Dažniausiai čia renkasi lojalūs klientai, kurie vieni kitus jau pažįsta, arba tie, kuriuos čia atveda draugų rekomendacijos. „Ar lojalieji turi mėgstamiausius patiekalus?“ – klausiu Rūtos. „Skaniausias jiems yra mūsų ypatingas pyragas – burokėlių su aitriosiomis paprikomis ir šokoladu. Aplink tokio niekas nekepa, jo receptą sukūrėme patys, labai padėjo korėjietė marti. Neatsitiktinai pyragą gardiname korėjietiškais pipirais. Kitas labai mėgstamas ir mūsų firminis patiekalas – keptas baltas lietuviškas sūris.“
TRUMPAI: Virtuvė: lietuviška. Adresas: Paupio 5-11, Vilnius. Darbo laikas: II-IV 11:00-21:00, V 11:00-23:00, VI 12:00-23:00, VII 12:00-20:00.
