Iki karantino DELFI žurnalistą, keliautoją, pasaulio ragautoją ir talentingą pasakotoją Orijų Gasanovą šeštadienį ar sekmadienį galėjai sutikti vienoje jo mėgstamų pusryčių vietų – „Gaspars“, „Lola“ arba „Kavos era“, kur, pasak Orijaus, skaniausias benediktas mieste.
Kone visą pasaulį apkeliavęs žurnalistas vis dar turi su tolimomis šalimis susijusių pusryčių svajonių, tačiau jam mieli, jaukūs ir pusryčiai namuose.
Šventoji pusryčių taisyklė
Pusryčiai man yra šventas ritualas: kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau, kad ir kur atsibusčiau, tai yra privaloma dienos dalis. Jeigu noriu kažko saldaus –valgau varškėčius, jeigu nesaldaus –renkuosi vieną iš tūkstančio kiaušinių paruošimo būdų. Jeigu esu Lietuvoje, šiokiadieniais pusryčius valgau namuose, o savaitgaliais einu į dvi skirtingas pusryčių vietas Vilniuje.
Jeigu esu užsienyje, mėgstu ieškoti įdomių pusryčių vietelių.
Kur skaniausi pusryčiai pasaulyje?
Izraelyje. Ten jie ir skanūs, ir sotūs, ir sveiki. Amerikoje irgi labai skanūs, bet... nesveikai skanūs. Ten visko tiek daug ir gausiai, kad valgai ir jauti, jog tuoj neatlaikys kelnės. Izraelyje daug salotų, baklažanų, dievinu šakšuką, humusą ir visokiausius tuos jų „marmalus“. Tiesa, izraeliečiai pusryčiams niekada nevalgo vieno produkto, kuris mums, lietuviams, yra gana įprastas. Kokio? Mėsos. Įprasta, kad žydai kartą per dieną geria kavą su pienu ir tai jie daro ryte. O jeigu geri pieną, negali valgyti mėsos. Jų pusryčiai bemėsiai, bet su daug lašišos ir visokių gaivių „marmalų“. Ten amžinas pavasaris lėkštėse ir aš tai labai mėgstu.
O kur pusryčiai baisiausi?
Viešbučiuose. Visiškai nevalgomi pusryčiai buvo Odesoje, Ukrainoje. Man labai baisu, kai virtos dešrelės ilgai laikomos vandenyje, kuriame virė. Prie jų buvo pavytusios daržovės, kurios, spėju, pjaustytos dar iš vakaro ir šaldytuve džiūvo visą naktį, o tada buvo patiektos pusryčiams. Šaukštu, kuriuo kažkas kabino majonezą, į mano pusryčių lėkštę buvo įdėta silkė – visa majonezuota... Tai buvo baisūs ir labai nehigieniški pusryčiai. Prisimenu su siaubu.
Ar vis dar nutinka pusryčiai pas mamą? Kuo ji palepina?
Tai nuostabiausias dalykas, kuris, deja, nutinka labai retai. Pas mamą nakvoju kartą per metus –per Kalėdas, tad kitą rytą pusryčiai, žinoma, nebūna eiliniai. Mama kepa nuostabius lietinius, fantastišką varškės apkepą, kurį drąsiai galima vadinti pyragu ir labai skaniai verda košes. Pusryčiai pas mamą visada labai geri, nes jos aukšti standartai maistui.
Pavyzdžiui, pas mamą košė niekada nebus verdama ant vandens. Ji visada verdama piene, paskui į ją dedama sviesto ir t.t. Vandenyje virta košė man yra nevalgoma.
Lietiniai taip pat niekada nekepami iš mišinių, o tešla jiems niekada nemaišoma iš vandens.
Blynai turi būti ploni ir sausi, su traškiai apkepusiais galiukais. Man siaubas, jeigu lietiniai persisunkę riebalais. Pas mamą irgi būna toks blynas, bet tik pats pirmasis, kuris yra nevalgomas – jis išmetamas, nes skirtas sugerti riebalus. Jeigu mama turėtų pusryčių restoraną, jis būtų labai sėkmingas.
Pasidalink savo pusryčių receptu. Pavyzdžiui, kaip Orijus verda košę.
Manų košę verdu su pienu. Kai užverda, įberiu manų, cukraus ir druskos. Kurį laiką maniau, kad druska į košę yra nesąmonė, bet įsitikinau, kad košė be druskos yra nesąmonė. Druska paryškina košės skonį.
Labai svarbu tai, kad manų košė turi valgymo taisykles. Pirmiausia, ji turi būti dedama į didelę negilią lėkštę ir valgoma iš kraštų. Yra žmonių, kurie deda košę į dubenį ir kabina iš jo. Iškart ne taip skanu! Mano mėgstamiausia manų košė yra su cukrumi ir cinamonu, bet labiausiai už širdies sugriebia, kai galiu pagardinti ją juodųjų serbentų uogiene. Vaikystėje šitos uogienės labiausiai nekenčiau, nes mano senelio sodas buvo aptvertas juodųjų serbentų krūmų gyvatvore. Visos uogienės kažkada baigdavosi, o juodųjų serbentų – niekada. Buvo taip atsibodusi, bet dabar.... man ji primena senelį, kurio jau nebėra. Kai valgau manų košę su juodųjų serbentų uogiene, jaučiuosi lyg esu su seneliu.
Visgi dažniau verdu ne manų, o avižinių dribsnių košę, nes sveikiau. Verdu panašiai, tik skaninu kartais bananais arba riešutų sviestu, o kartais ir agavų sirupu, kuris suteikia karamelinio prieskonio. Kartais įberiu „chia“ sėklų, tuomet ji tampa panaši į pudingą.
Tavo pusryčių gėrimas?
Namuose – juoda arbata su cukrumi. Jeigu pusryčiauju mieste, kavinėje, visada kažkodėl geriu kavą su pienu. Man patinka nestipri ir nekarti kava. Labai mėgstu tirpią. Dar iš vaikystės prisimenu „Inką“, nors tikri kavos mėgėjai sako, kad tai siaubelis, bet man patinka.
Kokiame pasaulio kampelyje dar nevalgei pusryčių?
Meksikoje ir Balyje. „Bali bowls“ ragavau įvairiausiuose pasaulio kampeliuose, tik pačiame Balyje dar ne. Labai norėčiau. O Meksikoje norėčiau paragauti jų kiaušinienės „huevos rancheros“, kuri panaši į šakšuką, bet yra truputį kitokia.
Skanių pusryčių!
