Turbūt didžiausias karantino atradimas daugeliui mūsų – tai laukai ir miškai. Gamta tapo populiari kaip kokie akropoliai: čia dabar traukia minios.
Tiesą pasakius, yra žmonių, kuriems miškai ir laukai ir yra savotiški prekybos centrai, nes čia randa viską, ko reikia išgyventi. Pavyzdžiui, bene garsiausia Lietuvoje laukinių augalų ir maisto ruošimo iš jų žinovė Ieva Šidlaitė. Ji suruoštų jums ištaigingiausius pietus vien iš to, ką surinko pievoje šalia namų. Ir net iškeptų pyragą... iš medžio lapų.
Miesto žmogui miškas nepažįstamas, ar toli reikia lįsti, kad kažką gero atrastum?
Tiesą pasakius, renkant laukinius augalus į mišką nėra ko lįsti, ten tik kiškiakopūsčiai auga. Svarbiausia pievos, pamiškės, pakrūmės, pakrantės – ten auga dauguma valgomų augalų. Todėl juos rinkti nėra sudėtinga ar baisu. Mes su močiute botanike net Vingio parke prisirinkdavome žolių, uogų ar grybų. Beje, kažkada buvo atliktas tyrimas kažkuriame Amerikos didmiestyje. Judrioje vietoje surinkti laukiniai augalai, padarytas teršalų tyrimas ir palyginta su įprastomis daržovėmis iš prekybos centro. Laukiniai augalai buvo švaresni… Aišku, juos rinkti reikia švariose vietose, tačiau negalima sakyti, kad neturite galimybės kažką rasti, jei gyvenate mieste.
Kas skaniausio ir vertingiausio šiuo metu miškuose ir pievose?
Šiuo metu gamtoje tikra žalumynų puota – lenda dilgėlės, žliūgės, garšvos, kiaulpienės, rūgštynės ir kitos laukinės salotos. Nė vienos iš jų nereikėtų pražiopsoti, visas siūlau paragauti, visos vertingos, visos išskirtinio skonio. Tačiau vertingiausios yra tiems, kurie žino, ką jie gali valgyti, o ko – ne. Jei aukštas kraujo spaudimas, kraujas tirštas”, venkite dilgėlių, rinkitės kiaulpienes. Jei kamuoja mažakraujystė – tada teks elgtis atvirkščiai, valgyti dilgėles ir saugotis kiaulpienių. Lygiai taip ir su kitais laukiniais augalais.
Ką iš miško šiandien ar vakar virėte ar kepėte savo šeimai?
Dabar pats pavasarinis darbymetis, gyvenu turėdama tik malkines krosnis, todėl valgėme vakarykščią sriubą ir žirnius su spirgučiais. Tačiau vakar, kai kūrenau duonkepį duonai kepti, vaikams įmečiau picą su česnakūnių pesto, o prieš kelias dienas viriau dilgėlių makaronus su bobausių padažu. Ir labai planuoju virti trintą rūgštynių ir dilgėlių sriubą su anties kiaušiniais.
Ar dilgėlės ir feisbuke geriausių virtuvės šefų išgirti miškiniai česnakai dar gyvi ir vertingi?
Ne miškiniai, o meškiniai, čia daug kas taip klysta. Sakoma, kad meškos atsibudusios po žiemos miego, skuba priėsti šių česnakų, kad greičiau atsigautų. Meškiniai česnakai yra labai ankstyva žolė ir jau eina į pabaigą, lapeliai tampa per kieti valgyti. Nuo pernai metų meškinis česnakas išbrauktas iš saugomų augalų sąrašo, tačiau nereikia pamiršti, kad jei visi neatsakingai pulsime rinkti ir rauti – jis ten ir vėl sugrįš.
Dilgėlės dabar pačios skaniausios valgyti, sirupams ar senoviniam dilgėlių alui virti. Dažniausiai jos renkamos tol, kol yra 3 lapelių poros ir stiebas lengvai lūžta. Vėliau dilgėlės renkamos džiovinimui. Iš džiovintų galima virti arbatas, gaminti giras, malti į miltus ir dėti į kepinius. Žydinti dilgėlė yra jau vaistažolė, o vėliau atsiranda sėklos, kurias galima rinkti ir valgyti, dėti į duonas, sausainius, granolas, barstyti ant sumuštinių ar kepinių. Taip pat renkamos ir krakmolingos šaknys, iš jų gaminami miltai.
O kaip kiškio kopūstai? Vaikystėje dauguma mūsų eidavome į miškus jų ieškoti ir valgyti, neva, daug vitamino C. Gal juos tinka į salotas dėti?
Juose daug vitamino C ir nemažai oksalatų, kurie gali pakenkti sveikatai. Tačiau tiek kiškiakopūsčių, kad kenktų, turbūt būtų sunku suvalgyti. Tiesiog nemaišykite jų į salotas su kitais šios medžiagos turinčiais augalais – špinatais, rabarbarais, rūgštynėmis.
Kiškio kopūstai tinka salotoms, sriuboms parūgštinti, įvairiems padažams – pesto, salsa verde, čimičiuriui gaminti. Visur, kur dedate įprastus žalumynus, galite įmesti ir saujelę kiškio kopūstų. Iš tiesų į laukinius žalumynus reikia žiūrėti paprastai – ten kur tinka špinatai ar kiti įprasti žalėsiai, tinka ir laukiniai.
Ką tokio turi miško ir pievų augalai, ko neturi, tarkim, darže ar šiltnamyje užauginti?
Turi labai daug pačių įvariausių vitaminų, mineralų, mikroelementų, kurių neturi daržovės, auginamos tik tam, kad būtų didesnės ir gražesnės. Palyginus parduotuvines daržoves su laukiniais augalais, paaiškėtų, kad pats geriausias dalykas daržovėse yra vanduo. Laukiniai augalai ilgai augo tam tikrose vietose, prisitaikė prie vietinių sąlygų, sudarė simbiotinius ryšius su vietine mikroflora. Mes irgi esame taip prisitaikę prie gimtinės, kurioje gimėme ir augome, todėl ir mūsų kraštų laukiniai augalai yra mums svarbiausias maistas ir vaistas. Jokia atvežtinė egzotika nebus tokia vertinga kokie yra laukiniai vietiniai augalai.
Įdomu, ar miške ir laukuose yra tikrų alternatyvų įprastiems, namų ar pramoninėmis sąlygomis užaugintiems augalams ir daržovėms? Pavyzdžiui, kas galėtų pakeisti morkas, bulves, burokėlius ar česnakus, svogūnų laiškus ir tradicines prieskonines žoles – krapus, petražoles?
O kam keisti? Tiesiog papildykime vienus kitais ir bus labai patogu, gražu ir sveika. Mūsų laukiniai augalai yra per smulkūs, per sprangūs, per kartūs, kad galėtume jais maitintis. Kai manęs klausia, ar galima išgyventi tik iš laukinio maisto, visada atsakau “taip”. Bet su sąlyga, kad medžiosite ir žvejosite, o laukiniai augalai bus priedas prie mėsos ar žuvies viralo.
Tačiau įprastus salotų ar špinatų lapus galima keisti dilgėlių, garšvų, kiaulpienių, žliūgių, balandų, liepų ar kitų laukinių žalumynų lapais. Šparagus gali atstoti apynių, gauromečių, asiūklių ūgliai. Varnalėšos, kiaulpienės, pūtelio šaknis gali pakeisti šaknines daržoves. Kepintos trūkažolių, kiaulpienių, varnalėšų šaknys – puikus kavos pakaitalas. O prieskoninių augalų gamtoje nors vežimu vežk – laukiniai čiobreliai, raudonėliai, žvaginės, čiužučių sėklos, aguonos, laukinių morkų lapeliai, šaknys, sėklos, kmynai ir barščiai, kartenės, tuopos ir ąžuolai – viskas tinka maistui gardinti.
Dabar visi labai kepa duoną. Kokiomis miško gėrybėmis galima ją gardinti?
Į tešlas galima dėti džiovintų dilgėlių, garšvų ir kitų žalumynų lapų miltelių. Vietoje miltų tinka lazdynų ir alksnių žirginėliai, sutrūnijusi ąžuolo mediena, žievių miltai. Viržių, dilgėlių, takažolių sėklos. O paprasčiausia į kepamą duoną įdėti tiesiog supjaustytų žalumynų arba kiaulpienių žiedlapių. Gamtoje dabar tiek žalumynų, kad turbūt susimaišytų puikiausios miško salotos ar miško prieskonių mišinukas. Gal galėtumėte pasidalinti kokiu receptu?
Salotų maišyti nelabai mėgstu, prieskonių mišinių galima patiems prisigalvoti. Geriau pasigaminkite dilgėlių pesto arba pyragą su medžių lapais – dabar ir laiko tam yra, ir skonis nuostabus, ir bus ką nufotografuoti ir parodyti nuobodžiaujantiems prie kompiuterio draugams.
Ačiū už pokalbį.
RECEPTAS IR PIETŲ STALUI, IR INSTAGRAMUI
Pyragas su medžių lapais ir sūriu
Tai puikus pavasarinis pietų patiekalas, tinkantis ir kasdienai, ir svečiams. Jam tinka įvairūs medžių lapeliai – liepų, ąžuolų, vynuogių, klevų. Vėliau tokius pyragus galima kepti su prieskoniniais žalumynais, jaunais daržovių lapeliais, žolių ūgliais ir lapais.
Reikia:
Pagrindui:
1 stiklinė ruginių miltų
1/2 stiklinės kvietinių miltų
100 gr sviesto
1 kiaušinis
druskos
keli šaukštai šalto vandens arba išrūgų
Įdarui:
Kelios saujos įvairių medžių lapų – klevų, liepų, vynuogių, ąžuolų, porą juodųjų serbentų lapelių.
Fermentinio sūrio gabalas
Gabaliukas kieto sūrio (džiugo ar parmezano)
Nedidelis svogūnas
3 kiaušiniai
1/2 stiklinės grietinės
druskos, pipirų
Iš visų pagrindui skirtų produktų užminkome kietą tešlą ir dedame 1 valandai į šaldytuvą. Po valandos iškočiojame, išklojame tešla apvalią pyragams skirtą skardelę, sudedame labai smulkiai supjaustytą svogūną, sudėliojame švarius lapus, apibarstome smulkiai tarkuotais sūriais.
Ant viršaus užpilame kiaušinių ir grietinės plakinį su druskair pipirais. Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 45 minutes.
Patiekiame karštą su pavasarinių žalumynų salotomis.
Daugiau receptų rasite naujoje Ievos knygoje:
