Kažkada juos vadinome buterbrodais, šį žodį pasiskolinome iš vokiečių kalbos, tačiau kalbininkai vis kartojo, kad tai – neleistina svetimybė. Taigi, buterbrodus pamiršome, kalboje įsigalėjo sumuštiniai. Tačiau net sumuštinis nėra visiškai tikslus žodis, mat lietuvių kalboje tam yra žodis sviestainis – duonos riekė, tepta sviestu ir pagardinta sūriu ar dešra. Tuo metu sumuštinis jau būtų dvi tokios duonos riekės.
Sumuštinio išradimas
Pirmieji įrašai, kad mėsa susukama į duoną ir taip valgoma, nukelia mus į laikus prieš Kristų. O sumuštinio išradėju pagrįstai gali būti laikomas Džonas Montagju, IV Earlas iš Sandvičo (IV Earl of Sandwich - kilmingojo titulas Anglijoje). Fiksuojama data - 1762 metai, kuomet, būdamas užkietėjęs lošėjas, Džonas taip įsijautė į azartinį žaidimą, trukusį 24 valandas, kad paprašė įdėti mėsos gabaliuką tarp kelių duonos riekelių. Tokiu būdu jis galėjo toliau lošti, neatsitraukdamas nuo žaidimo, ir valgyti tuo pat metu. Pamatę kiti žaidėjai, pradėjo prašyti: „Atneškite tą patį, ką ir Sandvičui“)
Tais pačiais metais, lapkričio 24 dieną, Edvardas Gibbonas savo kulinariniame žurnale pirmąkart paminėjo pavadinimą „sandwich“, pasakodamas istoriją iš lošimų klubo.
1920 metus galima laikyti sumuštinio revoliucijos metais, Gustavo Papendicko dėka – jis sugalvojo pardavinėti jau supjaustytą duoną. Taigi, nuo šiol mamos galėjo būti ramios, kad jų vaikai nesusižeis pjaudami duoną.
Sumuštinių sluoksniai ir rūšys
BLT – Bacon, Lettuce and Tomato (šoninė, salotos ir pomidorai) – evoliucionavusi klasika. Šių dienų tyrinėtojai teigia, kad pavadinimas įsitvirtino Čikagoje, kai „Chicago Tribune“ laikraščio žurnalistas Bert Leston Taylor pradėjo rašyti apie maistą savo skiltyje.
Sumuštiniai be duonos – atsirado Didžiosios depresijos laikotarpiu ( apie 1935 metus). Priežastis labai paprasta - žmonės neišgalėjo nusipirkti duonos dėl finansų krizės ir bedarbystės. Įdomu, kad duoną pakeisdavo keptas kiaušinis, tarsi omleto atmaina, dažniausiai su pomidorais. Kuo ypatingi šie sumuštiniai? Jiems valgyti reikės šakutės.
Canape – tai įvairių formų sumuštinukai, traškios duonos pagrindu. Pavadinimas kilęs iš prancūzų kalbos. Žodis canape reiškia „sofą“ – ant minkšto, bet traškaus pagrindo uždėkite rūkytos lašišos, ikrų ir mėgaukitės. Canape gali būti patiekiami karšti arba šalti. XIX amžiuje itin populiarūs canape su ančiuviais, karšti canape, su sardinėmis. Tai prabangos, žaismo, jaudulio teikiantis maistas. Šiais laikais ruošiame įvairių formų, pagardų ir įdarų vieno kąsnio sumuštinukus.
Vištienos sumuštiniai (greitas maistas) – greitojo vištienos sumuštinio pradininkas, kuris uždegė žalią šviesą apkeptai vištienai ir jos pritaikymui kasdieniam sumuštiniui. S. Truett Cathy pasauliui pristatė ir išpopuliarino bekaulę vištienos krūtinėlę, o kadangi Amerikoje paprastų darbininkų klasė 1980-1990 metais buvo itin didelė, jos pritaikymas kasdieniams poreikiams itin tiko. Juk ne kiekvienas galėjo rinktis restoraną ir vištienos kepsnį jame.
CLUB - pirmasis klasikinis sumuštinis ruoštas iš dviejų paskrudintų duonos riekelių, su sviestu, majonezu, paskrudinta šonine, keletu griežinėlių šaltos vištienos ar kalakutienos. Paskutinis skonio akcentas – pomidoras, kuris prispaudžiamas antrąją rieke. Apie 1940 metus sumuštinio recepte atsiranda trečioji riekė duonos. Kodėl toks pavadinimas? Sumuštinis buvo itin populiarus kurortuose ir užmiesčio klubuose XIX a. Šiam sumuštiniui negalėjo atsispirti ir Anglijos karalius Edvardas VIII.
Keptas sumuštinis su sūriu, kurio receptas paprastai genialus išliko iki šių dienų, atsirado XX amžiaus pradžioje. Jam prireiks dviejų riekių duonos, sviesto, sūrio ir apkepti tol, kol susilydys sūris.
Dagwood sumuštinis - jo išskirtinė savybė yra aukštis. Daugiasluoksnį sumuštinį sudaro įvairių rūšių mėsa, sūriai ir pagardai. Teigiama, kad jis pavadintas pagerbiant Dagwood Bumstead - pagrindinį veikėją populiariame komikse „Blondie“. Šis personažas buvo dažnai iliustruojamas darantis beprotiško dydžio sumuštinius.
Elvio Preslio keptas sumuštinis su riešutų sviestu ir bananais – būtent garsusis muzikantas išgarsino šį derinį ir jis tapo Amerikos tautiniu muzikiniu paveldu ar bent didele jo dalimi. Elvis dievino riešutų sviestą, o sumuštinius su juo galėjo valgyti tiek ankstyvą rytą, tiek vėlyvą vakarą, bet kuriuos dienos metu ir nesuvaldomais kiekiais.
Gyros – graikiškos prigimties, įsitvirtinęs Niujorke. Istorija siekia 2000 metų, tačiau labiau tapatinamas su amerikietiškąja kultūra, ypač Manheteno greitojo maisto garbintojais. Gyros sudaro ėriena, pomidorai, svogūnai, susukti į minkštą pitą, pagardinti jogurto ir agurkų „tzadziki“ padažu.
Dioner kebabai – turkiškos prigimties sumuštinis, su marinuota ėriena, kuri pjaunama nuo cilindrinio kūgio. Pjaunant apskrudusią mėsą ir paguldant į minkštą pitą su jogurto ir agurkų „tzadziki“ padažu, salotomis – susiliejame su Artimaisiais Rytais.
Pasagos sumuštinis (angl. horseshoe sandwich) sukurtas Amerikoje, trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Sumuštinio pagrindą sudaro skrebutis, mėsos paplotėlis, daug prancūziškų bulvyčių ir sūrio padažas: sviesto, grietinėlės ir aštraus čederio mišinys.
Monte Cristo sumuštinis apibūdinamas kaip „sūrio svajonė“. Sumuštinis patiekiamas jaukių susitikimų, vėlyvųjų pusryčių metu. Tradicinis receptas: sumuštiniui prireiks 8 riekių duonos, sviesto, 4 kumpio griežinėlių, daug sūrio. Sumuštiniai, apgaubti dviejų riekių duonos kepami iki auksinės spalvos, patiekiami supjaustyti gabalėliais.
Skandinaviškas sumuštinis – smorrebrod, arba atviras daniškas sumuštinis, tapęs šalies nacionaliniu patiekalu. Pavadinime užkoduotos ir sudėtinės dalys – duona ir sviestas. O ant tokio pagrindo jau kiekvienas gali improvizuoti pagal skonį – nuo lašišos iki mėsos.
Panini – sumuštinis, kilęs iš Italijos. Italijoje tai – žodžio „sumuštinis“ daugiskaita (vienaskaita – panino). Sumuštinį įprastai sudaro 2–3 ingredientai: pavyzdžiui, itališka duona, sūris, kumpis. Vieno varianto yra. Nors panini skrudinimas grilyje yra vienas iš šio sumuštinio ruošimo ypatybių, bet ir jis ne visada taikomas.
Sumuštiniai su riešutų sviestu ir džemu – riešutų sviestas išpopuliarėjo darbininkų klasėje, nes buvo nebrangus. Tipinis sumuštinis buvo iš rankomis atlaužtos duonos ir ja „pakabinto“ sviesto. 1925–1930 metais Amerikoje aptinkamos tokios variacijos: su abrikosais, razinomis, obuoliais, salierais, apelsinais, kopūstais, klevų sirupu, medumi ir kita.
Sloppy joes – antroje XIX amžiaus pusėje atsiradęs sumuštinio variantas. Tradicinis receptas: malta jautiena arba kiauliena (ne paplotėlis), Vusterio padažas, pomidorų padažas, mėsainio bandelės.
Submarinai – siejami su pietų italais, kurie ruošė šį sumuštinį iš saliamio, sūrio, pipirų ir alyvuogių aliejaus. Jį italų imigrantai amerikiečiams pristatė XX amžiaus pradžioje. Submarino pavadinimas reiškia į pailgą bandelę įtalpintą mėsą, sūrį, rūkytą žuvį, šviežias daržoves. Viskas papildoma skaniais padažais.
Denverio, arba Vakarietiški sumuštiniai - skiriasi tuo, kad susideda iš plėšytos kiaušinienės ar omleto, kumpio, svogūnų, žaliųjų pipirų. Patiekiami karšti kaip skrebutis arba susukti.
Sumuštinių sąrašą būtų galima plėsti ir plėsti, nes juk ten, kur yra duonos, anksčiau ar vėliau bus ir sumuštinis. Sumuštinis tuo ir žavus, kad sudėjus į vieną derinį net ir paprastus (pageidautina, aukščiausios kokybės!) ingredientus, galima sukurti mažą stebuklą, kuris vieną dieną gali užkariauti pasaulį.
Skanaus!
