Velykos – jau visai čia pat, o joms besiruošiant dažnas kartu su šeima sėda marginti velykinių kiaušinių. Dalia Bazarienė ir Eglė Bazaraitė, mama ir dukra, knygoje „Savas margutis“ kviečia prisiminti, kad tai – beveik magiškas ritualas.
Knygoje kalbama ne tik apie du pagrindinius lietuvių marginimo būdus pasitelkiant vašką ir skutinėjimą, bet ir apie margučių ženklus, simbolius bei raštus. O nupiešus atitinkamus raštus, kiaušinis tampa kur kas daugiau nei vien dekoratyvus elementas: tai ryšį su kitais stiprinantis palinkėjimas.
Šarūnės Zurbos nuotr.
Ženklas ir simbolis yra tarsi žodis, o raštas yra sakinys. Iš sakinių sudedame poemas, rašome istorijas – sukuriame prasmių tekstą. Tai pasakojimas, kurį išsakome be žodžių.
Kaip rašoma knygoje, lietuvių, o ir apskritai baltų, tradicijos yra itin archajiškos. Baltų raštams būdingas geometriškumas: „Toks rašto charakteris matomas ir audimo, ir juostų pynimo, ir mezgimo, ir drožybos, ir kitų tradicinių amatų puošyboje. Tačiau raštą suprasti tik kaip puošybą – vadinasi, jį nuvertinti. Jo reikšmė platesnė – tai patirties, vertybių, pasakojimo, jausmų užrašymas ant konkretaus objekto, peržengiančio „gražu–negražu“ ribas. Įvyksta savotiškas nušvitimas, kai tampa svarbiau, kokia reikšmė, ką norima pasakyti, o ne kokia sakymo forma ar tonas“, – rašo Dalia ir Eglė.
Tiesa, rašto kalbos mokėjimas palengvina susikalbėjimo užduotį – perteikti etines ir estetines vertybes, kartu ir komunikuoti savojo vidinio pasaulio išteklius. Rašto kūrimas yra ir būdas save suvokti – kas man yra svarbu, ką noriu ir kam pasakyti? Kurdami raštą atsinaujiname, nusakome naujo gyvybės rato nuotaiką, tikslus ir išgyvenimus. Kiekviena detalė yra svarbi pasakojimo dalis – ir ženklas, ir spalva, ir kompozicija. Kartu jie sudaro raštą ir pasakoja istoriją, išsaugodami pasakotojo ir jo krašto kultūros, istorijos bei vertybių sluoksnį.
Šarūnės Zurbos nuotr.
„Savame margutyje“ atskleidžiama, kad ši savotiška rašto rašyba yra iššifruojama ir perskaitoma atpažįstant ženklus, atėjusius iki šių dienų iš senojo gamtos kulto. Jo prasmės raštų koduose įgavo puošybos paskirtį: eglutės, kryžiukai, saulutės, langučiai, vingeliai, žirgeliai, roželės, grėbleliai, ožkanagučiai, vėželiai, akutės, ąžuolėliai ir kt. rašto kompozicijose sudaro prasmių pasaulius. Margutyje mainosi itin stilizuoti gamtos motyvai ir geometriniai elementai, kartu sudarydami mirgantį, pulsuojantį, judantį margintojo pajautimų mikrokosmosą – išbaigtą savarankišką kūrinį.
„Pradedant nuo taško arba apskritimo elemento kūrimo galuose arba šonuose, jis plečiasi, apskritimas pildomas jį apjuosiančiais skirtingo arba to paties ornamento apskritimais, arba ovalais ar net kvadratais“, – nuo ko pradėti dalijasi Dalia ir Eglė. „Pagrindinis kompozicijos principas yra paklusimas kiaušinio formai, kuri yra simetriška ir sufleruoja rašto simetriškumą bei tam tikrą mirgančią monotoniją. Ramus rašto ritmingumas būdingas ir kitoms lietuvių liaudies meno šakoms, netgi liaudies dainoms. Stebint besisukantį margutį atrodo, kad raštas neturi pabaigos – tai pasaka be galo ar ramios monotonijos pilna liaudies daina, kurioje sumanus ir darnus kartojimas yra pagrindinė kompozicijos formulė.“
Šarūnės Zurbos nuotr.
Kaip minėta, didžioji dauguma baltų raštų yra geometriniai. Gyvūnų ir augalų raštai baltų gyvenamosiose teritorijose atsirado vėliau nei geometriniai, tačiau pastarųjų neišstūmė. Archeologai ir etnografai teigia, kad geometriniai raštai būdingiausi žemdirbių kultūroms. Saulės ir mėnulio ženklų dažnumas rodo pagarbą gamtos jėgoms, kurios, tikėta, rūpinosi derliaus gausumu. Sutinkama ypač daug įvairiausių saulės ženklo interpretacijų – jų gausu visose lietuvių liaudies meno formose. Tačiau vienu seniausių stilizuotų augalinių raštų laikomas eglutės motyvas. Stebėdami margučių raštus ir jų kompozicijas įvairiuose Lietuvos regionuose nepamatysite labai ryškių skirtumų, tačiau lietuviški margučiai skiriasi nuo latviškų – pastarieji ne marginami, o tiesiog nudažomi viena spalva.
Raštas ant kiaušinio lukšto komponuojamas arba galuose, arba šonuose, arba kaip juosta, apsukanti kiaušinį vertikaliai arba horizontaliai, sukuriant vadinamąjį abrūsėlį arba rankšluostį. Marginant kiaušinius, visų ženklų centrai susitinka viename taške.
Šarūnės Zurbos nuotr.
Kaip teigiama knygoje, raštų kūrimas iš apvalių taškelių ir lašo formos brūkšnelių yra savita marginimo vašku technikai. Skutinėjami brūkšneliai yra daugiau mažiau tiesios linijos, o taškeliai gali būti išauginami iki dėmelių. Ir viena, ir kita rašto atlikimo technika kuriamas uždaras reikšmių pasaulis, išbaigta kūrėjo individualią patirtį bei jo paveldėtą kultūrinę pasąmonę išreiškianti kompozicija.
„Senovinė rašto kalba yra nusilenkimas mus kuriančiai ir mus veikiančiai gamtai“, – apie marginimo prasmę pasakojama „Savame margutyje“.
„Civilizacijai išgyvenant industrines revoliucijas, technologijų šuolius ir kaskart vis didesnį nutolimą nuo gamtos, pagarba tradicijai ir jų perkūrimas jau ne kartą leido kultūroms save atrasti kaip itin progresyvias, esančias avangardo priešakyje. Pagalvokime apie Japoniją – ten amžiais iš kartos į kartą perduodamos tradicijos suprantamos kaip kultūros pažangos variklis, kur praktiškumas, šiuolaikiškumas ir estetika eina greta. Galbūt tai galime suvokti kaip kultūros gebėjimą išsaugoti pamatines vertybes – juk ir lietuvių kalba vertinama už savo senovinę, kitimui sunkiai pasiduodančią formą. Net sunkiausios istorijos pamokos ir šiuolaikinis tradicijų įprasminimas, suvokiant jų giluminę prasmę, tampa atspirties tašku iš praeities į ateitį.“
