Esame įpratę rinkti ir valgyti dilgėles tik anksti pavasarį, kai tik išlenda ūgliukai arba rinkti jau didesnių dilgėlių lapus gydomosioms arbatoms.
Tačiau dilgėles valgyti ir iš jų gaminti įvairius patiekalus galime beveik ištisus metus. Anksti pavasarį renkami jauni ūgliai valgymui, vėliau jau suaugusių augalų lapai džiovinimui, vasaros pabaigoje – dilgėlių sėklos, o šaltuoju metų laiku – šaknys.
Pirmąją straipsnio apie dilgėles dalį skaitykite čia.
Dilgėlių sultinys
Kaip sako pats pavadinimas – dilgėlė dilgina, todėl reikia žinoti, kaip jas rinkti ir kaip paruošti. Maistui renkami ūgliai su lapais, tol, kol stiebas lengvai lūžta. Dažniausiai šiuos augalus renkame su pirštinėmis ir prieš valgydami nuplikome verdančiu vandeniu. Tačiau ūgliukus galima tiesiog patrinti piestoje, arba dubenyje su mediniu šaukštu. Tada galima valgyti ir žalius, dėti į įvairias salotas, ant sumuštinių. Jei plikote, tai užvirkite mažą kiekį vandens, šalia pasiruoškite didelį dubenį labai šalto vandens, gali būti net su ledukais. Į verdantį suberkite švarias dilgėles. Virkite ne ilgiau nei 1-2 minutes, nupilkite skystį, o dilgėles kuo greičiau sudėkite į ledinį vandenį. Taip greitai nutrauksite virimą, išsaugosite gražią žalią spalvą ir daugiau vitaminų.
Skysčio, kuriame virė dilgėlės neišpilkite – gerkite kaip arbatą, pilkite į sriubas, skalaukite plaukus ar palaistykite kambarinius augalus. O plikytas dilgėles galite dėti į sriubą, šaltibarščius, gaminti dilgėlių pesto, dėti į blynų ar pyragų įdarus, sutrintas – į makaronų, keksiukų ar duonos tešlas.
Nuo viršūnėlių iki šaknelių!
Iki žydėjimo renkami dilgėlių lapai arbatoms arba žaliesiems miltams. Skinamas visas augalas, nurenkami lapai ir džiovinami gerai vėdinamoje vietoje, kur nepasiekia tiesioginiai saulės spinduliai. Jei džiovinate miltams, galima iš pradžių lapus sumalti, o tada džiovinti elektrinėje džiovyklėje. Tokius vėliau lengviau sutrinti į miltelius, kuriuos galima naudoti duonai, blynams kepti.
Dilgėlių sėklos renkamos rugpjūčio mėnesį, nubraukiant su stora pirštine visą stiebą. Nubrauktos sėklos su visais lapais gerai išdžiovinamos ir persijojamos per sietą. Jas galima dėti į tešlas, daryti prieskonius salotų ar sumuštinių pabarstymui, gaminti įvairius nekeptus saldumynus su medumi ar datulėmis.
Šaknys kasamos vėlų rudenį ar ankstyvą pavasarį, gerai nuplaunamos, supjaustomos smulkiais gabaliukais, išdžiovinamos ir sumalamos į miltus. Jos yra krakmolingos, todėl tinka įvairioms tešloms kaip miltų pakaitalas.
Ievos dilgėlių sviestas
Prieskoniniam sviestui tinka ką tik išdygusios pirmosios dilgėlės, kietesni vasariniai žali lapai arba džiovintų lapų milteliai, todėl galime jį gaminti visus metus. Kitas būdas būtų pasidaryti didesnį kiekį sviesto su pačiomis vitaminingiausiomis pavasarinėmis dilgėlėmis ir jį užsišaldyti.
Reikia:
200 g geros kokybės sviesto,
poros saujų šviežių dilgėlių arba 1 valgomojo šaukšto dilgėlių lapų miltų,
česnako skiltelės,
šlakelio citrinos sulčių,
druskos.
Kambario temperatūros sviestą rankiniu smulkintuvu (blenderiu) sutriname su šviežiomis neplikytomis dilgėlėmis arba dilgėlių milteliais, česnaku ir citrinų sultimis, pagardiname druska.
Sviestą galima valgyti tepant ant duonos, dėti ant kepsnių, makaronų, virtų šakninių daržovių.
Prieskoninė druska su dilgėlių sėklomis
Ši druska labai tinka salotoms, virtoms daržovėms, kiaušinienei ar tiesiog duonai su sviestu pabarstyti. Tokie prieskoniai gali būti puiki dovana artimiesiems.
Reikia:
1 dalies rupios jūros ar akmens druskos,
1 dalies kmynų,
1 dalies kalendrų sėklų,
1 dalies česnakų miltelių ar granulių,
1 dalies dilgėlių sėklų.
Kmynus ir kalendras pakepiname ant sausos keptuvės, kol pradeda spragsėti – tik nesudeginkit!
Pakepintus sumalame kavamale ar prieskonių malūnėliu ir sumaišome su druska, česnakais, dilgėlių sėklomis.
Prieskonius laikome sandariai uždarytame stiklainyje.
Tik nedarykite didelio kiekio – kmynai iš kalendros patys kvapniausi kai būna šviežiai pakepinti.
Skanaus!
ŠIO TEKSTO AUTORIAI
Rimvydas Laužikas, archeologas, kulinarinio paveldo tyrinėtojas, tinklaraščio Kulinarinis paveldas, knygų „Istorinė Lietuvos virtuvė" autorius, „Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas" bendraautorius.
Ieva Šidlaitė, istorikė, valgomų laukinių augalų žinovė, knygų „Natūralus rauginimas", „Ką kanda šalna" autorė, interneto svetainės Samanotas įkūrėja ir autorė.
