Miškas be paparčių, tai kaip pienas be grietinėlės arba paveikslas be rėmų. Jeigu neliktų paparčių, miške išnyktų ta nepakartojama miško elegancija, kurią suteikia plunksniški, nulinkę į visas puses vešlūs arba kaip tik labai lengvi, tarsi iš nėrinių sudaryti šių augalų lapeliai. Pamiškėse neliktų tarsi pieštuku nuštrichuotų jaunų šakių lapelių sąžalynų. O rudens pabaigoje nežavėtų rusvų ar tamsiai rudų sudžiūvusių lapų patalai, į kuriuos taip ir norisi atsigulti…
Vyriški, moteriški paparčiai ir šertvės
Buitinėje kalboje „paparčiais“ dažnai vadiname kiek skirtingus augalus plunksniškais lapais, priklausančius papartinių, šertvinių, pelkiapapartinių ir kitoms augalų šeimoms. Tai – vieni seniausių augalų mūsų regione. Ančios ežere Lenkijoje, greta sienos su Lietuva, sluoksniuose, datuojamuose laikotarpiu prieš 9000-13000 metų, rasta paprastųjų šertvių, kelminių paparčių ir paprastųjų pelkiapaparčių žiedadulkių. Nuo to laiko šie augalai yra mūsų miškų ekosistemos dalimi.
Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais papartiniai augalai naudoti gydymui. Szymonas Syrenijus savo 1613 metų augalų enciklopedijoje („Zielnik Herbarzem z ięzyka Łacinskiego zowią...“) mini, kad paparčiai yra dvejopi – vyriški ir moteriški. Vyriškuoju autorius vadina kelminį papartį, o moteriškuoju – paprastąjį pelkiapapartį ar į juos panašias paparčių rūšis. Atskiru skyriumi savo knygoje jis aprašė ir paprastąją šertvę bei spyglainį. Syrenijus mini ir „...žydintį papartį, kitaip stručio plunksnas, kurį lotynų kalbos žinovai osmundam vadina...“. Tačiau palikime paparčių žiedus mitologijai.
Paparčių sultinys – ir gydymui, ir valgymui
Medicinoje ir gastronomijoje naudoti šių augalų lapai ir šaknys. Abu pirmieji („vyriški ir moteriški“), humoralinės medicinos ir dietetikos požiūriu, traktuoti kaip šildantys ir džiovinantys. Autoriai tik nesutaria – kiek stipriai.
Syrenijus aptaria „vyriškųjų ir moteriškųjų“ paparčių naudojimą gydymui, ne maistui. Pavyzdžiui, kelminis paparčiais gydytos sąnarių ligos, reumatas. Tuo tarpu šertvės panaudojimas, anot autoriaus, kur kas platesnis. Ji puikiai tinka gydyti ligoms, sukeltoms (kaip anuomet manyta) šalčio ir drėgmės. Anot Falimirzo didžiausia šertvės gydomoji galia yra šaknyse. Gydymui gaminti ir naudoti ir šertvių aliejus bei druska.
Kaip ir kiti panašaus poveikio augalai, šertvės XVI-XVIII amžiais naudotos ir platesniam sveikatos stiprinimo darbui. Šiam tikslui skirti receptai – jau visai artimi gastronominiams. Pagal Syrenijaus rekomendacijas, norėdami išvalyti organizmą nuo flegmos ir melencholijos (pagal humoralinę mediciną – per didelio kiekio gleivių ir juodosios tulžies), galime gerti sultinį, išvirtą iš paprastosios šertvės kartu su vištiena ar žuvimis, burokais arba dedešvomis. Taip pat gera sriuba gaunama verdant senos vištos sultinį su šertve, imbieru, kmynais, anyžiumi, pankoliu. Panašų receptą randame ir Stefano Falimitzo 1534 metais išleistoje augalų enciklopedijoje („O ziołach i o mocy ich...“). Jis rekomendavo seną gaidį virti dvi valandas su cinamonu, šafranu, anyžiumi, raudonėliu ir šertvės šaknimi. Anot autoriaus šis nuoviras gerai padedantis ir nuo nuodų. Dar autorius rekomenduoja „labai gerą ir sveiką sultinį“ gaminamą vištos viduje verdant šertvės šaknis su trupučiu anyžiaus, dar pridėjus cinamono ir muskato žiedų. Marcinas Siennikas (1568 metais išleisto „Herbarz to iest Zioł tutecznych...“ autorius) pastebi, kad su šertve, geriausiai šaknimi, visada turi būti verdami anyžiai ir kmynai, nes toks nuoviras gydo pilvą.
(Tęsinys – kitą savaitę)
ŠIO TEKSTO AUTORIAI
Rimvydas Laužikas, archeologas, kulinarinio paveldo tyrinėtojas, tinklaraščio Kulinarinis paveldas, knygų „Istorinė Lietuvos virtuvė" autorius, „Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas" bendraautorius.
Ieva Šidlaitė, istorikė, valgomų laukinių augalų žinovė, knygų „Natūralus rauginimas", „Ką kanda šalna" autorė, interneto svetainės Samanotas įkūrėja ir autorė.
