Kažkada, seniai seniai, dar prieš pandemiją, žmonės iš viso pasaulio miniomis plaukdavo į Olandiją stebėti tulpių žydėjimo. O kol Olandijoje žydi tulpės, visų šalių pievos staiga sužiba auksu. Ištisos pievos aukso ir bičių dūzgimo – tai kiaulpienių žydėjimo metas. Kiek vėliau auksas tampa sidabru ir išskrenda į dangų. Ir viskas vyksta kasmet, nemokamai ir dažnai net nepastebimai.
Ne visos pienės yra pienės
Kiaulpienes kartais painiojame su pienėmis (dažnai jos pavadinamos sutrumpintu vardu – pienėmis). Tačiau iš tiesų pienės vardas priklauso kitai augalų grupei. Abu šie augalai žydi gražiais ryškiai geltonais žiedais, tačiau pienės žydi kiek vėliau, išaugina aukštą stiebą su visa puokšte žiedų. Tuo tarpu kiaulpienės kiekvienas žiedas žydi ant savo kotelio, tai ir yra pagrindinis šių augalų skirtumas žmogui, besimokančiam augalų pažinimo meno, nors tikras botanikas už tokias kalbas gal ir duotų velnių. Kalbant apie kiaulpienes gamtininkai mus pataisytų ir kitoje vietoje – kiaulpienė tai dar ir ne atskira augalų rūšis, bet visa augalų gentis, pasaulyje priskaičiuojanti net iki 2000 rūšių (Lietuvoje – apie 70). Kiaulpienių rūšys jungiamos į grupes. Jų įvairovę savo 1613 metų augalų enciklopedijoje pastebėjo ir Szymonas Syrenijus, aprašęs tris šio augalo atmainas. Mums labiausiai pažįstama ir labiausiai paplitusi paprastosios kiaulpienės grupė (Taraxacum officinale) mūsų regione auganti jau kokius 7-8 tūkstančius metų (seniausių augimo požymių mūsų rasta Saaremos saloje, Estijoje).
Piktšašis ar naudingas augalas?
Kultūriškai šie augalai vertinti dvejopai. Dažnai jie laikyti daugiau piktžole nei naudingu augalu. Tai sako ir pats pavadinimas (kiaulės pienė) bei jo sinonimai: piktšašis, šuns pienė. Gaila, kad šiais laikais kiaulpienių žydėjimą žmonės kartais stebi su apsauginėmis kaukėmis ir herbicidų purkštukais. Kiaulpienės vis dar laikomos įkyriomis piktžolėmis ir šių gėlių pilna pieva vis dar yra apsileidimo ir nepagarbos kaimynams ženklas. Plačiajame pasaulyje, kur civilizacija išnaikino daugumą „piktžolinių“ vaistažolių, kiaulpienės net specialiai sėjamos daržuose. Žinoma, šių augalų sėklų pakeliai kol kas kelia juoką mūsų daržininkams. Bet matant, kokiais tempais laukuose ir pievose purškiami chemikalai, ko gero, neilgai juoksimės ir mes.
Kava ir vynas
Kitu atveju, kiaulpienė – naudingas vaistinis augalas, maisto produktas ir gali būti net kavos pakaitalas. Apie tai primena ilga kiaulpienės naudojimo medicininiais tikslais tradicija. Syrenijus aprašė nestiprų, bet visgi vėsinantį ir drėkinantį humoralinį kiaulpienių poveikį žmogaus organizmui. Rekomendavo jas kaip salotas ar daržoves vartoti nuo karštinių. Taip pat laikė tinkama priemone skrandžio ir kepenų karščiui slopinti, žaizdoms, akims, mažakraujystei, geltai, kosuliui, nemigai gydyti. Vaistams buvo naudojama kiaulpienių trauktinė, gaminta balandžio mėnesį ar gegužės pradžioje iš augalo šaknų ir lapų su žiedais. Taip pat minimas kiaulpienių vynas. Šiam reikėjo dviejų svarų sudžiovintų ir susmulkintų kiaulpienių šaknų, kurios pamaišomos su lazdyno skiedromis, septynių gorčių talpos statinaitėje užpilamos jaunu vynu ir laikomos ne mažiau kaip metus. Dar gaminti gydomasis kiaulpienių sirupas, gydomasis extraktas, gydomoji druska.
Stefano Falimirzo 1534 metais išleistoje augalų enciklopedijoje taip pat minimas gydomais kiaulpienių sėklų nuoviras ir kiaulpienių sultys.
Karčios, bet pilvui tinkamos
Kartus skonis siaurino kiaulpienių panaudojimą gastronomijoje. Labiau mėgtos valgyti jų „giminaitės“ trūkažolės. Tačiau tas pats Syrenijus rašė, kad visos pienės (taip pat ir kiaulpienės) skrandžiui tinka, tad kaip ir kitos daržovės valgomos virtos su mėsa, su jauna vištiena, sviestu ar alyvuogių aliejumi, gardinant actu arba be jo. Dar jauni lapeliai tinka salotoms. Šaknys taip pat valgomos virtos. Jos su alyvuogių aliejumi, actu ir druska būna gardžios. Iš etnografinės tradicijos dar žinome kiaulpienių šaknų kavą, kuri greičiausiai pradėta gaminti praplečiant senesnio kavos pakaitalo – jau minėtos cikorijos – naudojimą.
Sėkmės ir skanaus!
ŠIO TEKSTO AUTORIAI
Rimvydas Laužikas, archeologas, kulinarinio paveldo tyrinėtojas, tinklaraščio Kulinarinis paveldas, knygų „Istorinė Lietuvos virtuvė" autorius, „Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas" bendraautorius.
Ieva Šidlaitė, istorikė, valgomų laukinių augalų žinovė, knygų „Natūralus rauginimas", „Ką kanda šalna" autorė, interneto svetainės Samanotas įkūrėja ir autorė.
