Pirmosios kebabinės Lietuvoje atsirado prieš beveik 30 metų (!) Kaune ir gana giliai įleido kebabo tipo, vadinamo döner, šaknis. Anksčiau šis greitojo maisto patiekalas buvo lyg gelbėtojas, dėl kurio naktį nereikėdavo mirti badu, todėl greitai tapo naktinio gyvenimo atributu.
Pasiruošę preliminarų lankytinų vietų sąrašą (suskaičiavome daugiau nei 10 taškų, apie kuriuos sklinda legendos ir gandai), tam, kad lydėtų sėkmė, atsirinkome 7 kebabines ir leidomės į šią avantiūristišką degustaciją. Mūsų tikslas – apžvelgti Vilniaus kebabų sceną.
Kad palygintume kuo objektyviau, kiekvienoje kebabinėje ragavome vieno ir to paties – mažo jautienos kebabo lavaše su česnakiniu padažu. Vertinome jų dydį, ingredientų skonį, bei kainą. Tiesa, nesusilaikę, pateikiame papildomų įžvalgų. Tad pradedam!
Valerijos Stonytės nuotr.
„Anatolija Grill Kebab“ (Jasinskio g. 1-1)
Dydis: 23 cm / Kaina: 3,3 Eur
Mus aptarnauja turkas, puikiai kalbantis lietuviškai. Pardavėjas preciziškai pažada, kad kebabas bus už 12 min. Ant stalo aptinkame 3 skirtingus padažus – pikantišką, česnakinį ir atvirai į mažą keramikinį dubenėlį su šaukšteliu įpiltą raudoną padažą. Tai, kad jis neuždengtas, šiek tiek užkliūva. Vieta primena turkišką kebabinę – ant sienos Stambulo nuotrauka, yra airano (sūrus jogurtinis gėrimas) ir baklavos (tradicinis sluoksniuotos tešlos gardėsis). Įdomumo dėlei, patikrinome, kiek laiko laukėme užsakymo. Rezultatas – 15 minučių, tačiau kavinėje pietų metu buvo nemažai žmonių. Kebabą keramikinėje lėkštėje mums atnešė pats pardavėjas.
Lavašas traškus, proporcija tarp mėsos ir daržovių (mėlynasis kopūstas, „Iceberg“ salotos, raudonasis svogūnas, pomidorai) išlaikyta, padažo įdėta saikingai.
Sąlyginai brangus pasirinkimas (galbūt dėl to, kad centre, kur kebabinių beveik nėra) su Turkijos prieskoniu.
Valerijos Stonytės nuotr.
„Jammi“ (Tauro g. 3)
Dydis: 21 cm / Kaina: 2,3 Eur
Kebabinių „Jammi“ tinklas yra apraizgęs visą Vilnių – suskaičiavome 8 vietas. Išsirenkame tikriausiai pačią garsiausią, esančią ant Tauro kalno. Šiek tiek pasportuojame – tenka įveikti laiptų estafetę – todėl ramia sąžine atveriame kebabinės duris. Viduje šviesu, staliukai švarūs, pardavėja ir jos kolegė antrame plane dėvi kepuraites ir prijuostes. Kaip tikroje tinklinėje kavinėje, aptarnaujanti pardavėja segi vardo kortelę. Tyrinėdami gana valgiaraštį, suprantame, kad meniu čia yra platus: mėsainiai, sriubos (pavyzdžiui, „Kūlverstukų“), įvairūs užkandžiai, kruasanai). Mūsų pietūs patiekiami padėkle, įvynioti į laikraštį imituojantį popierių. Tvarkingai įveikę (supraskite, neapsitaškę) 22 cm gražuolį sakome: „Nepersivalgai, bet pavalgai“.
Lavašas vidutiniškai traškus, mėsa gerai apkepusi, daržovių (agurkai, pomidorai, kopūstai, violetinis kopūstas) ir padažo (juntamas visame kebabe) pakankamai.
Vienas geriausių.
Valerijos Stonytės nuotr.
„Sinano kebabai“ (Basanavičiaus g. 37)
Dydis: 27 cm / Kaina: 2,7 Eur
Laiptais žemyn nusileidus į turko Sinano Uzuno įkurtą kebabinę mus pasitinka trys dalykai: spalvinga siena, ne visai malonus kvapas ir „Guns N‘ Roses“ skambesys. Aptarnauja padavėja su kepuraite, uniformos čia nėra. Laukdami užsakymo girdime, kaip savininkas klausia klientų, ar skanūs kebabai, ar viskas gerai. Tai – vienareišmiškai didžiausias valgytas kebabas, tačiau čia dydis tik vienas. Įdomu, kad meniu nurodytas kiekvieno kebabo svoris. Apie tai, kad tyrime galime naudoti svarstykles, nepagalvojome, verta įsidėmėti. Mūsiškis, sveriantis apie 450 g., patiekiamas maišelyje su servetėlėmis. Skirstymo – viduje ar išsinešti – atrodo, kad čia nėra. Prisėdę prie tuščio staliuko (jei nuojauta mūsų neapgauna, stalas ir kėdės yra iš „Ikea“) ir sukrimtę kebabą, jaučiamės labai sočiai pavalgę.
Lavašas apskrudęs pakankamai, daržovės („Iceberg“ salotos, raudonasis svogūnas, pomidoras, gausu garbanotųjų salotų) taip pat neužkliūva, tačiau mėsa pasirodo sūroka. Tiesa, jos nepašykštėta. Mūsų kebabe česnakinis padažas juntamas tik viršuje, per vidurį jo praktiškai nėra.
Nežinome, ar 2,7 Eur ir 27 cm sieja koks nors magiškas ryšys, tačiau skaičiuojantys pasakytų, kad pagal kainą ir dydį kebabą čia pirkti apsimoka. Ypač tiems, kurie mėgsta sūriau ir daugiau.
Valerijos Stonytės nuotr.
„Spartuko kebabai“ (Žirmūnų g. 2)
Dydis: 14 cm / Kaina: 1,7 Eur
Užsisakome mažiausią kebabą iš keturių galimų dydžių, vadinasi „mini“. Jį gauname net nespėję išalkti – neprabėgus minėtoms 7 min.
Lavašas mums atrodo nepakankamai apskrudęs, todėl kiek išbalęs. Daržovių (pomidorai, agurkai, Pekino kopūstas) kokybei pretenzijų nėra, tačiau galėtų būti įvairesnių. Padažo valgymo pradžioje pasigedome, didžiausia jo koncentracija susitelkė apačioje. Tačiau pastebime, kad naudotas majonezas yra riebokas (ne skystas ar skiestas) ir už tai dedame pliusą.
Mažiausias, pigiausias ir greičiausiai pagamintas kebabas mums patiko mažiausiai.
Valerijos Stonytės nuotr.
„Emilio kebabai“ (Verkių g. 36)
Dydis: 24 cm / Kaina: 3,3 Eur
Belaukdami užsakymo klausėmės muzikos, kuri protarpiais trūkčiojo – išgirdome ir rusiškos, ir turkiškos. Žodžiu, kiekvieno kliento skoniui. Kebabą galima valgyti viduje – yra du staliukai, vietos prie baro. Pastebime, kad sieną puošia turkiška akių kolekcija, darbuotojai dirba vilkėdami vienodus juodus marškinėlius. Meniu pagrindas – kebabai, dar galima nusipirkti sparnelių ar bulvyčių. Vegetarai, negaiškite laiko – bemėsių patiekalų čia nerasite, nebent pietums jums pakaktų keptų bulvyčių.
Čia ragavome vieną skaniausių lavašų – paskrudęs ir storas, lyg naminis – skiriame komplimentus. Jei esate tas, kuriam kebabe svarbu kuo daugiau mėsos, ši vieta jums patiks, nes daržovių kiekis simboliškas.
Daugiausiai mėsos ir geriausią lavašą turintis kebabas.
Valerijos Stonytės nuotr.
„Wraperia Suppa Kebs“ (Laisvės pr. 125)
Dydis: 22 cm / Kaina: 3,8 Eur
Rasti šią vietą jums padės iškaba, matoma iš toli. Užsisakome kebabą (tiksliau, wrapą) „Vilniaus klasika“, kur, anot aprašo yra labai daug šviežių daržovių ir daug apskrudusios mėsos (jautiena vežama specialiai iš Berlyno). Padažą renkamės su česnakais („Česnakas teatre“). Užeiga išsiskiria ne tik kūrybiškais pavadinimais, bet ir įdomiu meniu – rasite suktinį su gruzdinta krokodiliena, trumų padažu ir tikru auksu, limonadais su mačia arbata. Vegetarai taip pat neliks nuskriausti.
Iš tiesų, gauname kebabą su labai daug daržovių (pamąstyta net apie morkų formą; įberta sezamo sėklų), mėsa tampresnė nei kitur, minkšta. Lavašas mažiau apskrudęs nei „Emilio kebabuose“. Padažas su česnakais mums pasirodo labai švelnus, kreminės tekstūros. Valgydami jaučiame intensyvoką dūmo skonį.
Brangiausias kebabas hipsteriškoje kebabinėje. Stalo futbolo kitose kebabinėse nematėme.
Valerijos Stonytės nuotr.
Dydis: 23 cm / Kaina: 3 Eur
Tik įėjus į Pilaitėje esančio kioskelio vidų mus pasitinka karštis ir stiprus riebalų kvapas. Tačiau kebabas maloniai nustebina. Lavašas minkštas, mažiau nei vidutiniškai apskrudęs; mėsa šviesi ir labai minkšta; daržovės šviežios ir įvairios (vitrinoje tvarkingai išdėlioti kukurūzai, morkos, marinuoti agurkai, Chalapos paprikos, pomidorai, agurkai, mėlynasis kopūstas, svogūnas), padažo nepagailėta, truputį tekėjo.
Vienintelė aplankyta kebabinė, turinti „Halal“ sertifikatą, kuris įrodo, kad naudojami produktai, pavyzdžiui, mėsa neprieštarauja Islamo įstatymams.
