Ne, tai ne magnetukai, ne žaisliukai ir ne sagės. Tai valgomi Too cute to play imbieriniai meduoliai, kuriuos kepa ir dekoruoja mama ir dukra, Monika ir Kamilė. Prieš aštuonerius metus tradicija tapęs Kalėdinis meduolių kepimas tarsi netyčia virto mažu moterišku versliuku. Gal merginų iš mažo miestelio istorija įkvėps ir Jus?
Kaip, kada, kodėl prasidėjo imbierinių sausainiukų kepimas namuose? Ir kodėl sausainiai, o ne kokie grybukai, Kalėdų vyniotiniai?
Kiek save pamenu, pasiruošimas Kalėdoms prasidėdavo, kai namuose „atidarydavome“ dovanų dirbtuvėles. Tradicija prigijo ir mano šeimoje, o dukra Kamilė natūraliai įsiliejo į procesą. Už tai esu dėkinga mamai, kuri savo laiku tai darė iš ekonominių paskatų.
Mums su dukra tai – širdžiai maloni veikla. Kasmet stengiamės nustebinti artimuosius pagamindami jiems skanių dovanų, pradedant kakavos paruoštukais, apelsinų džemu ir įvairiomis užtepėlėmis. Neatsitiktinai mūsų dirbtuvių „specializacija“ – valgomos dovanos. Labai mėgstu gaminti, į tai žiūriu kaip į kūrybą. Imbieriniai sausainiai tapo išsigelbėjimu iš žanro krizės, kai jau visi artimieji buvo apdovanoti įprastomis dovanomis. Reikėjo kažko naujo, o sausainiai buvo būtent tai, ko dar nebuvome darę.
Kas šitame kūrybiniame procese tau patinka labiausiai?
Vis klausiu savęs, kodėl tai darau? Juk dabar galima įsigyti įvairiausių dovanų be jokių pastangų. Įsitikinimą, kad rankų darbo dovanos ne tik taupo šeimos pinigus, bet ir suteikia dovanai ypatingos šilumos, paveldėjau iš mamos. Savirealizacija? Taip, nes mane veža procesas. Iškepti sausainius nėra sudėtinga. Ilgiausiai užtrunka juos dekoruoti glajumi. Smagu išgauti spalvas, jas derinti tarpusavyje, stebėti, kaip neišvaizdus sausainis virsta personažu. Nors namai tampa imbieru ir cinamonu kvepiančia betvarke, to laikotarpio metuose labai laukiu. Džiaugiuosi, kad studentė dukra, nors gyvena atskirai, sugrįžta ir vis dar noriai tame dalyvauja. Ilgi ir tamsūs žiemos vakarai įgauna visai kitą vaibą – klausomės kalėdinės muzikos, daug kalbamės, valgome „brokuotus" sausainius, užgerdamos pienu. Tai tarsi grįžimas vaikystę.
Iš kur sausainių receptas? Internetuose sužvejotas ar paveldėtas, išgirstas?
Namiškiai yra suvalgę galybę sausainių, kurie buvo netinkami dekoruoti (šypsosi). Galiausiai atradome tobulą tešlą ir tinkamiausią orkaitės režimą. Labiausiai pasiteisino Beatos Nicholson receptas. Tik prieskonius dozuojame pagal savo skonį. Ir glajaus pačios nebegaminame. Išbandėme visus įmanomus variantus, tačiau nė vienas mums netiko. Kadangi sausainių grožis labiausiai priklauso nuo glajaus, neberizikuojame ir perkame sausą mišinį specializuotoje parduotuvėje.
Kokia būna reakcija laimingųjų, kurie gauna jūsų imbierines dovanas?
Draugai ir bičiuliai „Imbierinius linkėjimus“ dovanų gauna jau daugybę metų. Ir jiems nenusibosta! Kasmet nuoširdžiai žavisi. Juokinga, bet daug kas jų nevalgo, nes neva per gražūs. Vieni deda juos į lentyną, kiti „prisega" prie garų surinkėjo, dar kiti suvalgo tik po metų (sako, kad vis dar būna skanūs). Manęs ne kartą klausė, kaip juos pasigaminti. Visuomet dalinuosi tiek receptu, tiek įgytu know how glazūruojant. Bet, sužinojęs, kiek reikia investicijų priemonėms ir produktams, kiek reikia laiko ir, svarbiausia, kantrybės, nė vienas taip ir nepabandė to daryti namuose! Turi degti tikru entuziazmu, kad imtumeisi to mėgėjiškai.
Visgi labiausiai man įsiminė sesers pasakota istorija. Ji apdovanojo sausainiais savo kolegas biure. Įmonė nuolat bendradarbiauja su kūrybinėmis agentūromis, tad dovanų gavėjai buvo įsitikinę, kad tai naujas jų partnerių projektas. Juos sužavėjo tiek idėja, tiek ir dovanos išbaigtumas. Mums su dukra tai buvo didelis komplimentas.
Ar pati mėgsti gauti valgomas dovanas?
Labai mėgstu ne tik dovanoti, bet ir gauti valgomas dovanas. Manau, kad geriausia dovana yra ta, kurią galima suvalgyti arba užsitepti ant veido. Gyvename nuostabiais laikais, kai receptai ranka pasiekiami, ir kiekvienas gali nustebinti draugus savo gamybos skanėstu. Svarbu tik nepersistengti ir išsirinkti tokį receptą, kuris bus lengvai įveikiamas. Aš esu už lengvumą ir teigiamas emocijas gaminant. O jeigu žmogus nemėgsta gaminti, visada gali dovanoti gurmanišką produktą iš parduotuvės. Esu tikra, tokia dovana bus įvertinta labiau nei eilinė pora kojinių ar kalėdinė žvakė.
Kokie buvo pirmieji kartai?
Imbierinius sausainius pradėjome kepti visiškai atsitiktinai pieš aštuonerius metus. Pabandyti paskatino vienoje parduotuvėje įsigytos juokingos sausainių formelės. Keletą metų iš eilės artimieji ir draugai būdavo apdovanojami valgomomis jachtomis, lėktuvais ir automobiliais. Laikui bėgant ėmė norėtis kažko prasmingesnio. Taip gimė idėja sausainius „paskaninti” mėgstamomis citatomis. Pirmiausia mintyse susidėliojo tekstai, tuomet ieškojau tinkamų kepimo formelių. Savąsias atsisiunčiau iš Amerikos. Pabandžiau iškepti. Taip ir išsigrynino „Imbierinių linkėjimų“ idėja.
Kada pradedate ir kada baigiate kepti?
Namų kepyklėlę atidarome gruodžio pradžioje ir uždarome prieš pat Kalėdas. Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai lengvas darbas. Mudvi mėgėjos, todėl glajus kaskart išbando mūsų kantrybę. Tačiau turime taisyklę – sausainius dekoruojame, kol veikla teikia džiaugsmo. Vos pajutusios, kad pavargome, viską baigiame ir atidedame kitai dienai. Jeigu neturime įkvėpimo, savęs neverčiame ir net nepradedame. Drąsiai galiu sakyti, kad visi sausainiai pagaminti su meile. Ne kartą girdėjau siūlymų prekiauti mūsų meduoliais. Atsakydavau, kad jie neįkainojami, nes juos gaminame ilgai, neskubėdamos, savo pačių malonumui. Atrodė, būtų sunku įvertinti sugaištą laiką ir pastangas pinigais. Tačiau pernai surizikavome ir pirmą kartą atidavėme sausainius pasaulio teismui. Mūsų pačių nuostabai, jie sulaukė sėkmės, nepaisant kainos. Lietuviškas kuklumas vis bandė įrodyti, kad kaina per didelė. Nors mūsų sausainiai nėra tik šiaip sausainiai. Tai išbaigta dovana – su savo maža istorija, laiškeliu gavėjui. Kaip sakė mūsų fotografas: „Čia juk ne maistas, o dėmesys, grožis ir šiluma.“
Ar sudėtinga susiorganizuoti galimybę pardavinėti naminius gaminius?
Praeitų metų lapkritį buvo parengtos įstatymų pataisos, pagal kurias labai supaprastinta ilgo galiojimo maisto produktų, pavyzdžiui, kepinių, gamyba ir realizacija. Iki tol panašia veikla galėjo užsiimti nebent ūkininkai, kuriems reikėjo įsirengti pakankamai aukštus sanitarinius reikalavimus atitinkančius cechus. Dabar gi pakanka įsigyti verlso liudijimą tokiai veiklai. Tiesa, reikalavimai asmeniui liko griežti – privalomi higienos įgūdžių kursai, patalpų ir gamybos paviršių pritaikymas, galiojanti asmens sveikatos kortelė ir t.t. Visgi pagaliau daugybė namų kepyklėlių galės prekiauti savo kepiniais legaliai ir taip papildyti šeimų pajamas.
Kokie tavo pačios gražiausi prisiminimai apie Kalėdinę virtuvę, tą prieššventinį šurmuliavimą prie puodų, orkaitės, su sąrašais parduotuvėse?
Kūčios ir Kalėdos yra gražiausios metų šventės. Nepaisant santvarkų, pasaulio įvykių, šeimos narių asmeninio gyvenimo dramų ir džiaugsmų, kasmet stengiamės švęsti lygiai taip pat kaip pernai ar užpernai. Pastovumas suteikia ramybę bei saugumą, ir tai yra didžiulis mano mamos nuopelnas. Tik suaugusi supratau, kokią svarbią žinutę ji perdavė: nuolat besikeičiančiame pasaulyje, esminiai dalykai nesikeičia.
Pasikeitė tik tai, kad visus pasiruošimo rūpesčius mama perleido man. Eglutę iki šiol puošiame Kūčių dieną arba išvakarėse. Esu tikra žemaitė, todėl ant šventinio stalo vyrauja žemaitiški patiekalai. Visuomet 12 valgių. Dar nebuvo Kūčių stalo be kanapių spirgučio ir aguonų pieno. Tai labiausiai visų namiškių laukiami valgiai, nors jų gamyba reikalauja ne tik fizinių jėgų, bet ir kantrybės. Jokios šiuolaikinės priemonės nepasiteisino, todėl kanapes ir aguonas malame paprasta mėsmale po keletą kartų.
Kalėdoms jau kelinti metai kepu žąsį. Būta ir nesėkmių, bet aš nensusimenu. Namiškiams sakau, kad turiu begalę laiko ištobulinti savo žąsies receptą. Tikiu, kad po daugelio metų pas mane rinksis anūkai valgyti firminės močiutės kalėdinės žąsies.
Ačiū už jaukų pokalbį.
