Ryškiai apsirengusi ir besišypsanti Lietuvoje gyvenanti etiopė Eskedar Maštavičienė neabejotinai traukia žvilgsnius. Į juos ji atsako dar platesne šypsena ir pasisveikinimu. „Etiopijoje negalima nepasisveikinti, tai gėda ir nemandagu“, – paaiškina mums. O kokia gi Etiopijos gastronominė pusė? Eskedar vedami bandome prie jos prisiliesti.
Iki atvažiavimo į Lietuvą, kokie buvo jūsų santykiai su maistu – jūs gaminote, jums tai patiko?
Etiopijoje maistą gamina mergaitės, moterys. Bet aš niekada nesuprasdavau to darbų pasidalijimo. Užaugau labai berniukiška ir visuomet norėjau daryti tai, ką darė berniukai. Mergaitėms negalima buvo žaisti futbolą – aš žaidžiau, elgtis kaip berniukas – lakstyti, peštis – aš viską dariau. Kadangi maistas buvo mergaičių atsakomybė, tai negamindavau.
Iš esmės esu maistui neišranki, bet labai smalsi. Tikiu, kad reikia paragauti, paskanauti visko. Kai aš buvau vaikas, valgydavau pusryčius ir vakarienę. Nes jei ateidavau namo pietų, tai galėjo, o dažniausiai tai ir darydavo – neišleisdavo toliau lakstyti. Dieną rinkdavome laukines uogas, figas – jų bent kelios rūšys Etiopijoje auga, melždavome ožkas. Surandi ragą numestą ir į jį pieno pamelži. Tokia kasdienybė. O mama bardavo: „Tai ką, maisto nėra namuose, kad tu šitaip valgai?“ Mūsų regione ožkų pienas nebuvo vartojamas, taip pat laukinių uogų, pvz., aviečių, irgi nerinkdavo. Todėl ir bardavo.
Kokia buvo jūsų pirma mintis apie Lietuvos maistą?
Pirma mintis buvo – rasti pakaitalus. Mes gaminame tokį blyną, net nežinau, ar galima taip pavadinti – nes čia 50–60 cm skersmens. Paplotį gal. Injeera vadinasi. Jis gaminamas iš tokio augalo tef (abysininė posmilgė – red. past.), kaip dabar madinga sakyti – gliuten free. Tai čia buvo sunkiausia užduotis. Bet to produkto visur sunku gauti, net ir Europoje. Arba jis labai labai brangus. Pritaikiau tam grikius ir ryžius. Kartais įmaišydavau kviečių, radau būdą, kaip gaminti, ir gaminu.
Ar skoniai, produktai buvo neįprasti? Ar greitai atradote patinkantį maistą, produktus?
Višta visur višta, pakaitalų jai ieškoti nereikėjo.
Kuo ypatinga Etiopijos virtuvė?
Tai yra labai platus klausimas. Etiopija yra labai didelė ir skirtinguose regionuose valgo skirtingai. Ne tik regionai, bet ir kiekviena gentis turi savo mitybos įpročius. Yra gentis, kuri geria kraują tiesiai iš karvės kaklo. Jie jos nenužudo, bet nuleidžia kraują. Kiekvieną rytą vartoja kraują. Čia yra pietinė dalis. O šiaurėje pasakytų, kad tu esi nenormalus, jei geri kraują. Šiaurėje gyvena krikščionys, pietuose – pagonys. Tai irgi lemia maistinius įpročius. Krikščionys pasninkauja beveik pusę metų. Prieš Velykas pasninkas trunka net 55 dienas, ir žmonės labai kruopščiai laikosi pasninko nuostatų. Aš užaugau krikščionių šeimoje, tai nuo 7 metų trečiadieniais–penktadieniais nevartojau jokių pieno produktų, nekalbant apie mėsą. Tik vegetariškas maistas.
Nerijaus ir Gintarės nuotr.
Nerijaus ir Gintarės nuotr.
Pats skaniausias lietuviškas patiekalas?
Du galima (juokiasi )? Miltiniai blynai, spirgučiai, o labiausia – kartu. Man patinka lietuviškas maistas.
Kokią vietą jūsų gyvenime užima kava?
Gyvenimas Etiopijoje sukasi aplink kavą. Jei ateina svečias, pirmas dalykas, ką tu darai – tai kava. Kavos ritualas turi būti su smilkalais, tai yra medžio žievė ir sakai. Kavos ritualas yra toks svarbus, kad smilkalai deginami arba bažnyčioje, arba per kavos ceremoniją.
Visam kavos ritualui yra skirti specialūs įrankiai, indai, talpos. Kavos virimas prasideda nuo žalių pupelių. Kava kruopščiai skrudinama. Kadangi viskas vyksta gana greitai, dar karštos pupelės perpilamos į kitą indelį, kad būtų sustabdytas skrudinimas ir jos atvėstų, o po to sugrūdamos specialia grūstuve, kelis kartus persijojamos, kad būtų viskas šviežiai. Kava verdama specialiame ąsotėlyje: pirma pilamas vanduo, užverdamas, o tada beriama kava. Verdam, laukiam, kol pakils putos, nukaičiam, dar kartą verdam ir dar kartą pakartojam. Etiopijoje kava geriama su brandintu lydytu sviestu, į kurį dedama daug įvairiausių prieskonių, ypač kardamono. Dedamas į puodelį sviestas ir užpilama kavos.
Gal kavai yra priskiriama ypatingų galių?
Nuo seno kava Etiopijoje yra ypatingas produktas, net visa filosofija. Kaip ir daug kur iš kavos tirščių yra buriama. Ji mato – ir keliones mato, ir laimę, ir meilę.
Kava yra ritualas. Ir negalima trukdyti tėvų, senelių, kol jie baigs savo kavos ceremoniją. Kavą verda jaunos merginos, mergaitės – 11–12 metų jos jau turi mokėti virti kavą. Bet tai yra labai įdomu, nes ne tik kavoje čia paslaptis. Įsivaizduokite – sėdim, girdim ir matom viską. O prie kavos būna ir įdomių pokalbių, ir įvairiausių diskusijų – nuo šeimyninių situacijų iki to, kas vyksta Etiopijoje – regionuose, bendruomenėje. Bet, kaip vaikas, tu neturi jokių teisių ką nors pasakyti, juolab išsakyti savo nuomonę. Turi būti tyliai ir nepastebimai. Viską darai, bet pokalbiuose nedalyvauji. Taip pat tokio amžiaus kavos gerti irgi negalima. Nors kas to klausė? Jei niekas nematė, mes, mergaitės, verdančios kavą, tikrai ragaudavom. O svečias būtinai turėjo kavos išgerti, nes negalima buvo atsisakyti.
Nerijaus ir Gintarės nuotr.
Kaip gimė mintis įkurti kavos skrudinimo verslą?
Aš buvau nustebusi, kad žmonės nežino, iš kur kilo kava. Taip pat nežino, kad kava yra uoga, arba kai mato žalias pupeles, klausia, kas čia.
Man svarbu, kad žmonės žinotų, jog Etiopija yra kavos tėvynė, kad būtent iš ten nukeliavo Šilko keliu ir į Ameriką, ir per visą pasaulį. Aš puikiai suprantu kavos reikšmę Etiopijoje ir jos svarbą. Todėl galvodama, kaip galiu prisidėti prie Etiopijos ekonomikos ir daryti kažką prasmingo, skleisti žinią ir dovanoti, labai noriu prisidėti prie kavos augintojų problemos sprendimo. Juk jie gauna ne tiek naudos, kiek tarpininkai ir perpardavėjai. Todėl kilo mintis atvežti kavą tiesiai iš augintojo, be papildomų tarpininkų, ir kartu dovanoti žmonėms gardų skonį. Gal skambiai vadinu, bet tai ir yra socialinė misija.
Jei kava yra uoga, tai ar iš kavos galima virti uogienę?
Praleidžiu daug laiko rinkdama įvairias uogas čia, Lietuvoje, ir nugarą skauda, ir ropoju, bet vis tiek renku, nes noriu natūralaus produkto. Mėlynės labai skanios, žemuogės, ir nėra uogų, kurių nevalgyčiau. Ir kava yra uoga. Vaikai daug jų valgo. Ir vaikystėje aš valgiau kavos uogas, nes jos yra saldžios. Ir dabar pradėjo importuoti šviežias kavos uogas arbatai virti.
Na, kavą gaminame iš sėklos – kauliuko. Bet uogienę, tikriausiai, galima būtų virti iš gaubiančio sėklą minkštimo. O gal tai nauja idėja?
Visą interviu rasite naujausiame žurnalo „Verdu ir kepu“ numeryje!
