Ką vienas garsiausių Lietuvos šefų, burokėlių ambasadoriumi tituluojamas Deivydas Praspaliauskas (29) mano apie lietuviškus patiekalus, visų liaupsinamas bulves, prastėjančią produktų kokybę, mitybos madas ir mūsų sugebėjimą tepti sumuštinius?
Evaldo Stakėno nuotr.
Ką manote apie lietuvišką virtuvę? Ar jums artimesnė skandinaviškoji?
Mano profesijos šaknys yra Skandinavijoje, nes startavau ten. Iš žmogaus šaknų nelabai atimsi. Tas maisto supratimas, polinkis į produktų pasirinkimą yra šiek tiek skandinaviškas, bet tikrai nesakau, kad manęs nežavi vietiniai lietuviški produktai. Iš tikrųjų aš apjungiu skandinavišką supratimą su lietuviškais ingredientais.
Kokio patiekalo galėtume pasimokyti iš skandinavų?
Atvirų sumuštinių. Lietuvoje sumuštinis suprantamas kaip batonas ant batono, o Skandinavijoje tai – kaip religija: juoda ruginė duona patepama sviestu, o ant viršaus eina tūkstančiai skirtingų rūšių „topingų“. Skandinavai net turi sumuštinių meistro profesiją, kurios mokaisi trejus su puse metų. Žinoma, meistro darytas sumuštinis gali kainuoti ir 15 Eur.
Koks lietuviškas produktas labiausiai žavi?
Burokėlis (juokiasi). Jis – žiauriai universalus. Žmonės juokais mane vadina burokėlio ambasadoriumi, sako – tiesiog pakabink burokėlio iškabą ir visi žinos, kad tai – tavo restoranas. O juk anksčiau jis būdavo labai nepopuliarus – kai grįžau į Lietuvą, burokėlį dėdavo nebent į mišrainę ar kaip garnyrą valgykloje prie koletų.
O ar lengva įvardyti, kas yra tikrieji lietuviški patiekalai?
Nėra lengva. Ir jei kas pasakytų, kad tai – cepelinai, aš klausčiau – ar tikrai? Apskritai, tie tikrieji lietuviški patiekalai daugeliu atvejų yra ne tai, apie ką pirmiausia pagalvojame. Tai tikrai nėra kefyras, bulvės, cepelinai ir visi kiti mums įprasti bei mylimi dalykai.
O savo virtuvėje bulves propaguojate?
Nesakau, kad propaguoju ar kad nepropaguoju. Gera bulvių košė yra gera bulvių košė. Su sviesto prieskonių mišiniu.
Ar lietuviai konservatyvūs patiekalų atžvilgiu?
Kai prieš 6 metus startavau Lietuvoje kaip virtuvės šefas, sulaukiau daug kritikos iš konservatyviai nusiteikusių žmonių, ypač dėl porcijų dydžio, nes įsivaizduota, kad geras patiekalas – kai lėkštėje visko gausiai prikrauta, o čia atsirado restoranas, kur neva įdeda tris kruopas ir tai jau laiko patiekalu (juokiasi). Bet laikai pasikeitė, svečių supratimas irgi, o ir aš pats išaugau iš noro gaminti įdomius patiekalus ir mažas porcijas. Aš gaminu, kad būtų skanu.
O kaip jus veikia įvairiausios maitinimosi mados ir įvairiausi maisto produktų netoleravimai?
Tai apsunkina darbą. Vakaras be nors vieno tokio tipo incidento šiomis dienomis retai kada praeina. Kai nieko neįvyksta, vakarienė praeina kaip pasivaikščiojimas parke. Dėl to labai neliūdžiu, nes suprantu, kad visi turime savo nuomonių ir įsitikinimų, o ir tai, kokiomis sąlygomis užauginami produktai, kelia nerimą. Juk ir pats labai renkuosi, ką valgau, itin retai restoranuose valgau mėsą, žuvį, dažniau renkuosi arba į restoraną neiti, arba daržoves. Bet taip elgiuosi tik dėl kokybės. Geriau pabadausiu, nei valgysiu bet ką.
Valerijos Stonytės nuotr.
Pasigendate kokybės?
Pastaruoju metu taip. Labai liūdna, bet yra kosmosas. Jei kokybiški, tai labai brangūs, o kalbant apie vidutinio brangumo – jie iškart neturi skonio, tekstūros, jie tarsi pripūsti.
Kokį produktą sunkiausia gauti geros kokybės?
Ne taip paprasta gauti laukinės žuvies, beprotiškai sunku gauti laukinių paukščių. Šviežių gerų daržovių, kurios yra sezoninės.
Kokio regiono virtuvei, be skandinaviškos, jaučiate simpatiją?
Turiu svajonę išvykti į komandiruotes Japonijoje, Pietų Amerikoje, Tailande. Norėčiau nuvykti darbo tikslais ir paragauti įvairesnių skonių, nes kol kas nesu išvažiavęs iš Europos ir nežinau kitų skonių, kurie galbūt galėtų truputėlį praplėsti akiratį.
Daugiau įdomių ir intriguojančių interviu klausykite laidoje „Skonio iššūkis“. Jos klausykitės kiekvieną ketvirtadienį, 16.05 val., „Žinių radijo“ eteryje.
