Lietuviškos virtuvės karaliumi vadinamas cepelinas – svečias, kuris pietų metu pradžiugintų daugelį. Bet cepelinai, laimei ar nelaimei, būna visokie. O juk taip norisi tų tobulųjų: su skaniu įdaru, nei per kietu, nei per minkštu tarkiu bei geru padažu. Kur gi rasti tokius, kaip namie? Siekdami tai išsiaiškinti, aplankėme 6 Vilniaus restoranus, kurių lėkštėse, žinojome, išvysime ir karalių.
Prieš leisdamiesi į kelionę nusistatėme vertinimo kriterijus, o jų buvo visai nemažai. Mums rūpėjo kainos ir dydžio santykis, padažo ir spirgučių variacijos, mėsos skonis bei kaip padarytas tarkis. Siekdami išlikti objektyvūs, visur užsisakinėjome tradicinius cepelinus su kiauliena, be to, reikėtų paminėti, kad visur pavyko gauti pusę porcijos. Taigi, nuorodyta kaina – tokia, kokią sumokėsite už vieną cepeliną.
Verta pridurti ir tai, kad viena šio reido vertintojų cepelinams prielankumo, deja, nejaučia. Bet juk taip kartelė dar aukštesnė ir reidas darosi dar įdomesnis, ar ne?
Vytautės Ribokaitės nuotr.
Kaina: 4,00 Eur
Atėjus į restoraną žmonių nebuvo daug, tad cepelino sulaukėme labai greitai. Dar prieš jį pamatydami, pirmiausiai užuodėme – cepelinas tikrai skaniai ir stipriai kvepėjo dar tik nešamas link stalo. Patiektas buvo su skania grietine ir minkštais spirgais, visko nei per daug, nei per mažai. Gal tik spirgų norėjosi kiek kietesnių. Ar tinkama ir kaina, suabejojome: tai buvo brangiausias valgytas cepelinas, tačiau visgi gana didelis, o ir palyginti skanus.
Bulvių tarkis pasirodė geras: ne guminis, per minkštas ar kietas. Viduje esanti mėsa irgi nebloga. Ji nebuvo prėska, įdėta prieskonių, gana švelni, minkšta. Beje, restorane galima paragauti cepelinų ir su elniena. O nors cepelinus ne itin mėgstanti vertintoja antro cepelino ir nebūtų valgiusi, bet kiti sutiko, kad ir antras būtų ne pro šalį.
Visgi šiems cepelinams iki tobulumo kažko pritrūko. Ragavome ir taip, ir taip, bet kažkas ne iki galo gerai. Jei tektų apibūdinti „Senosios Trobelės“ cepelinus vienu žodžiu, pasakytume: naminiai. Mamos cepelinai, kurie garuojantys ir kvepiantys laukia namie, ir kuriuos valgyti visada smagu. Bet iš restorano norėjosi dar šio to daugiau.
Labai neblogi ir, jei esate netoliese, rekomenduotini cepelinai. Bet tyrinėjimų metu sužinojome, kad galima ir dar geriau.
Vytautės Ribokaitės nuotr.
Kaina: 1,80 Eur
Netoli stoties esanti čeburėkinė veikia labiau valgyklos principu. Nors žmonių buvo nemažai, bet cepeliną prie prekystalio gavome pakankamai greitai ir, nusinešę prie stalo, kibome į ragavimą.
Po pirmojo gana gero „Senosios Trobelės“ įspūdžio, šis cepelinas pasirodė nekaip. Jis nebuvo karštas, labiau tik šiltas, o ir nekvepėjo. Patiektas padažas buvo paprasta grietinė, o štai spirgų pagailėta. Ir tie patys buvo stamboki bei ne itin skanūs. Apskritai cepelinas, atrodo, šiek tiek plaukiojo per dideliame riebalų kiekyje. Vėliau nuo riebalų burnoje liko nelabai malonus poskonis.
Mėsa nenustebino: buvo kietesnė ir prėskesnė. Užtat nustebino tarkis, kuris buvo maloniai minkštesnis ir apskritai skanesnis nei prieš tai buvusiame restorane. Cepelino dydis geras, be to, jis buvo pigiausias iš visų valgytų.
Palyginus visą kainos, kokybės ir kiekybės santykį, pernelyg neturime kuo skųstis. Bet iki čempiono toloka.
Vytautės Ribokaitės nuotr.
Kaina: 3,00 Eur
Apie Halės turguje įsikūrusius „Spoon Out“ jau esame rašę, tačiau lietuviams šalia tailandietiško maisto prisireikė ir cepelinų. Nusprendėme ir mes patikrinti, ar cepelinai čia ruošiami taip pat gerai kaip ir pietryčių Azijos virtuvė.
Akį iškart patraukė nuo cepelinų kylantis karščio garas ir puiki jų išvaizda: pasijutome cepeliną gavę kaip tikrame restorane, o ne tiesiog užsukę pietų pas mamą. Cepelinas maudėsi geroje kaimiškoje grietinėje, buvo gausiai apdėtas spirgučių. Spirgai buvo paruošti ne vien iš pakepintų lašinių, bet ir kumpelio, už tai iš mūsų nusipelnė pliuso. Smagu ir tai, kad riebalų kiekis tikrai nebuvo per didelis.
Tarkis kietesnis, storesnis, bet to nelaikėme minusu. Mėsa, deja, kiek prėskesnė nei „Senojoje Trobelėje“, tačiau kur kas geresnė nei „Čeburekinėje“. Mums labai patiko tai, kad mėsa smulki ir švelni.
Šiems cepelinams paskyrėme garbingą trečiąją vietą, o perkant Halėje daržoves, siūlome užsukti paragauti patiems.
Kaina: 2,40 Eur
Ne visuose „Šnekučiuose“, kurių Vilniuje yra tikrai ne vienas ir ne du, gausite cepelinų, bet užsukę į Šv. Mikalojaus gatvę – būtinai. Jauki bei neįpareigojanti baro aplinka iškart nuteikė smagiai.
Būtų galima apie gautą cepeliną kalbėti plačiai ir ilgai, bet tiesa, ta, kad kai dalykas yra geras, jam ir užtenka šio vieno epiteto: geras. Spirgų ir grietinės – kaip tik, pagardai skanūs, spirgai iš kumpelio. Tarkis minkštas, bet ne pernelyg, mėsa puiki. Beje, cepelinas, neperdedame, buvo gigantiškas: siūlome gerai pagalvoti, ar norėsite pilnos porcijos.
O geriausias įvertinimas šiam cepelinui buvo cepelinų nemėgstančios vertintojos žodžiai, kad visgi… ji suvalgytų ir antrą. Turbūt daugiau pridurti nėra ką, o kainos ir kokybės santykis daugiau nei nuostabus.
Taigi, su „Šnekučio“ cepelinu viskas aišku – išrinkome čempioną.
Vytautės Ribokaitės nuotr.
Kaina: 2,90 Eur
Žmonių buvo gana daug, tad luktelti cepelino, palyginus, teko visai ilgai. Visgi buvo verta, nes gavome gerą, gražų, pakankamai didelį ir tradicinį cepeliną.
Įdomiausi pasirodė spirgai: traškūs. Tokių dar nebuvome ragavę ir net sunku juos apibūdinti, tačiau tai tikrai nebuvo įprastiniai spirgai. Grietinė irgi skani, cepelinas neplaukiojo riebaluose ir nepaliko nemalonaus poskonio.
Tarkis tvirtas ir geras, o mėsa nors ir nepaliko paties geriausio įspūdžio, bet nedaug atsiliko nuo stipresnių konkurentų. Tiesą sakant, ilgai galvojome, ką skelbti čempionu – „Šnekučio“ ar „Bernelių užeigos“ cepeliną. Ir tik įvertinus įvairius niuansus, „Šnekutis“ laimėjo ne tokia ir didele persvara.
Jeigu „Bernelių užeiga“ netoliese, cepelinų ten keliaukite drąsiai.
Vytautės Ribokaitės nuotr.
Kaina: 2,30 Eur
Žirmūnų mikrorajone esantis restoranas buvo paskutinė mūsų tyrinėta vieta. Aptarnavimo ir cepelino laukėme ganėtinai ilgai, o pagaliau gautas cepelinas toli gražu nepradžiugino.
Norėjome duoti pliusą už padarytą padažą, nes tai visgi buvo ne paprasčiausia grietinė, o padažas. Tačiau paragavę supratome, kad sviesto įdėta per daug, tad skonis nebuvo geriausias. Spirgų apskritai nebuvo.
Taip pat aptikome tai, ko baiminomės valgydami visus cepelinus: guminį, storą tarkį. Situacijos negelbėjo ir mėsa, kuri buvo prėska, ir kurioje beragaudami radome kremzlę. Trumpai tariant, išvyka iš miesto centro gerų rezultatų nedavė.
Patartume cepelinų ieškoti kitur.
O kur gi jūsų mėgstamiausi cepelinai? Kviečiame pasidalinti rekomendacijomis!
