Kai eisite Vilniaus Trakų gatve Pylimo gatvės link, laikykitės dešinės, nes už vienų durų galite rasti tai, ko nesitikite: Japoniją tokią, kokios galbūt ilgitės (jeigu svečiavotės) arba tikrai norėtumėte patirti ir paragauti. Mažytę, triukšmingą, bet ir subtilią. Gero skonio ir labai elegantiškai subalansuotą. Be sušių ir ramenų, bet „su pagaliukais”.
Ambasadoriai
„Oišy Izakaya” – tai sulietuvinta japoniško おいしい išraiška, žodžių junginys, kuris reiškia „Skani smuklė.”
Šią vietą prieš gerus metus ėmė kurti trys draugai ir kolegos – brolis ir sesė Tadas ir Greta ir jų bičiulis Žilvinas. Visgi drąsiai galima sakyti, kad „Oišy” istorijos šaknys „kabina” kur kas senesnius laikus. „Mūsų mama buvo žmogus, kuris atidarė pirmąjį japonų restoraną Vilniuje. Tais 1995-aisiais, kai Lietuvoje nebuvo nei Japonų ambasados, nei atstovybės, tai buvo visiška naujiena, kuri traukė japonų virtuvės ir kultūros mylėtojus, – sako Greta –Dabar mes patys esame tokio amžiaus, kokio buvo mūsų tėvai, kai atidarinėjo „Tobirą”. „Oišy” yra kitoks, šiuolaikiškas, skirtas žmonėms, kurie jau yra daug visko matę, ragavę, bet vis dar ieško, ko nepatyrę.”
Išgyventa Japonija
Tadas sako, kad jiedu su seserimi, kaip, beje, ir jų mama prieš daugelį metų, nori padėti atrasti lietuviams tokį Japonijos skonį, kokį jie patys pažino. „Mūsų tėtis yra fizikos mokslų daktaras, 1990-aisiais buvo pakviestas stažuotis Tokai Universitete ir į Japoniją išsivežė visą šeimą. Tuo metu, kai iš Sovietų Sąjungos buvo sunku kur nors išvykti, Japonija mums, vaikams, atrodė kaip visiškas kosmosas: pakeliui iš oro uosto tėtis nuvežė į triaukštę žaislų parduotuvę, kur amsėjo šuniukai-robotai. Mudu stovėjome ir verkėme: negalėjome suprasti, kad taip gali atrodyti pasaulis!”.
Japonijoje Tadas pradėjo lankyti pirmą klasę, tad nieko keista, kad po keturių metų, kai grįžo į Lietuvą, japoniškai kalbėjo geriau nei lietuviškai. Vos šešiolika turinti Greta buvo pakviesta vertėjauti iš Japonijos atvykstančioms delegacijoms.
Simboliška, kad trisdešimties metų gyvenimo su Japonija proga, Vilniuje gimė „Oišy Izakayja”.
Skonių tvistas
Lietuvių skonio receptoriai jau tarsi ir pažįsta Japoniją – nei sušiai, nei ramenai nėra naujiena, tačiau Tadas sako pasigedęs kaip tik tokių skonių, kokius pažino gyvendamas ir Japonijoje. „Norėjome parodyti, kad japoniška virtuvė nėra tik makaronai ar ryžiai su žuvimi, ypač kai Lietuvoje sunku rasti geros šviežios žuvies. Arba kad ir makiai: tokių, kokie yra mūsų rinkoje, patys japonai neturi, be to, mirkymai į įvairius padažus, yra gana toli nuo tikros japoniškos sušių kultūros.
Kita vertus, esame europiečiai, tad turbūt natūralu, kad ir mes nesame visiškai autentiški: ruošdami japoniškus patiekalus naudojame nemažai lietuviškų produktų, pavyzdžiui, mūsų takojakių įdaras yra lietuviškas varškės sūris! Japonas, mūsų patarėjas, buvo nustebęs, koks geras gali būti tvistas!”
40 kv metrų švęsti gyvenimą
„Japoniškas restoranas turi tam tikrą prabangos įspaudą: visi žino, kad čia bus gerai, bet brangu, teks plačiau atverti piniginę, – pastebi Tadas. – Tačiau mums pavyko padaryti tai, kas Japonijoje labai populiaru ir nėra brangu: izakaya stiliaus vietelę. Izakaya – kasdienės japonų kultūros dalis, kur einama po darbo atsipalaiduoti, išgerti alaus. Esame japoniška smuklė, užkandinė labiau nei restoranas, tad ir mūsų maistas toks: siūlome įvairiausių raugintų daržovių, mažyčių kąsnelių ant iešmelių, kuriais norisi dalintis. Ir būna nuostabu: svetimi susipažįsta, kartu ragauja sakės, atsiveria kalbos. Skatiname dalintis viskuo – ir erdve, ir maistu!”
Atviros virtuvės filosofija
Sukurti smuklės interjerą padėjo dizainerė Anta Marija Antanavičiūtė. „Norėjome padaryti azijietiškai vakarietišką variantą su atvira virtuve. Personalui, žinoma, reikia pasitempti, bet tas gyvas bendravimas yra labai smagus, – pastebi Tadas, – Kol kas ir pats stengiuosi dažniau pabūti už baro, priimti svečius, pristatyti, kas esame. Taip kuriasi kitoks bendravimas nei jeigu tiesiog šiaip pasodinčiau svečią, o pats šalia nebūčiau. Atvira virtuvė būdinga japonams. Kita vertus, rinkomės šį konceptą dar ir dėl to, kad erdvės čia išties labai mažai, vos 46 kvadratiniai metrai, tad net ir neturėtume, kur įkišti virtuvės! Tačiau sprendimas pasiteisina visomis prasmėmis. Juk kur smagiausia sėdėti namuose? Žinoma, virtuvėje!”
„Oišy” interjere vyrauja tamsesnės, intymią atmosferą kuriančios spalvos ir tas keistas jausmas, kad tai jau gana sena, nors yra visiškai nauja vietelė. „Kaip tik to ir siekėme: kad būtų lyg ir „nutrinta”, bet lyg ir nauja, – paaiškina Tadas. – Japonija yra stichinių nelaimių kamuojama šalis, todėl labai vertina visa, kas yra sena, su tradicija, stengiasi tai išsaugoti.”
Tegyvuoja iešmeliai
„Oišy” meniu nėra didelis. „Jį diktuoja užeigos tipas, – paaiškina Greta, atsakinga už valgiaraštį.– Izakaya – konkretus maitinimo įstaigos tipas, kuris turi tam tikras normas, taigi ir gana standartinius patiekalus. Pagal dydį izakajų būna įvairių – ir labai mažų, kišeninių, ir labai didelių, tinklinių. Tinklinės gali leisti sau diferencijuotis, pavyzdžiui, maitinti lankytojus tik jūros gėrybėmis. Mūsų smuklė yra maža arba vidutinio dydžio, jai būdingi patiekalai ant iešmelių, yakitori, greito marinavimo daržovės, tsukemonai, karštos spurgytės, takoyaki.”
Pažinčiai su „Oišy” šefas Laurynas paruošė įvairių rūšių tsukemonų (net arbūzų žievelių!), skirtingų yakitori, pavyzdžiui, putpelės kiaušinių su šonine, vištienos blauzdelių ir uodegėlių (taip, japonai valgo visas daleles ir tai išties yra de-li-ka-te-sas), japoniško poro, jaučio liežuvio, kuris mirkomas naminiame yuzu majoneze. „Jaučio liežuvis yra Japonijos Šiaurės rytų regionų maistas, tikras delikatesas, kurio unikalų skonį norėjome atkurti čia, Lietuvoje. Iššūkis buvo paruošti jį kaip tik taip, kaip ruošia japonai: kad skonis nebūtų kaip tiesiog išvirto liežuvio, būtų išsaugotas mėsiškumas, bet tuo pačiu ir minkštumas. Laurynui pavyko!”, – džiaugiasi Greta.
Topų topas
VMGonline.lt komanda pasivaišino ir takoyaki – japoniškomis spurgytėmis, kurios, pasak Tado, kol kas yra topų topas tarp lankytojų. „Takojakiai nėra desertinės spurgos. Tai tradicinis gatvės maistas, itin populiarus japoniškų švenčių ir festivalių metu. Tai į traškiai minkštą rutuliuką įsuktas keptas aštuonkojis, nors įdaras gali būti ir kitoks, pavyzdžiui, krevetės, sūriai, o mes siūlome variantą ir su lietuvišku varškės sūriu bei įvairiais pagardais”. Spurgytės patiekiamos karštos, pabarstytos plonytėmis tuno drožlėmis, kurios karštyje kurį laiką spragsi, tarsi šoktų kažkokį šokį. „Takojakiai mėgstami valgytojų ne tik dėl to, kad gražiausiai atrodo instagrame . Jų skonis ypatingas. Geriausiai jį apibūdino vieno lankytojo nuostaba: „Nugyvenau keturiasdešimt metų, bet negi dar yra tokių skonių, kuriuos įsidėjus į burną supranti, kad to dar nesi patyręs?!"
Kol kas smuklė siūlo tik vakarienės ir pietų meniu, nors netrukus žada turėti ir japonišką bento - pietų dėžutes pietums, ir sekmadieninius lėtuosius japoniškus pusryčius.
lauko staliukai ir maistas pro langelį.
P. S. Interviu darytas prieš karantiną, duris atvėrusi „Oishy" primena, kad yra galimybė užkandžiais mėgautis prisėdus prie staliuko lauke, taip pat galima rezervuoti ir staliukus saugiu atstumu viduje.
TRUMPAI: Virtuvė: japonų. Adresas: Trakų g 2-2, Vilnius. Darbo laikas: I-II nedirba, III-IV 11:00-21:00, V 11:30-23:00, VI-VII 12:00-17:00.
Vytautės Ribokaitės nuotr.
