„Pati pastebėjau, kad valgau labai daug šokoladų. Per kartą galiu suvalgyti vieną, du ar tris. Kiti juokiasi, kad šokolado plytą suvalgau iš karto. Supratusi šią problemą, nusprendžiau padaryti bent jau pertrauką ir išsivalyti“, – Lietuvos sveikuolių sąjungos „Facebook“ paskyroje pasirodžiusiame vaizdo įraše savo silpnybę saldėsiams išpažįsta viena idėjos #30dienubesaldumynu sumanytojų Milda Noreikaitė.
Šiuo metu masiškai po „Facebook“ plitusi merginos išpažintis jau buvo išklausyta 28 tūkst. kartų, o atsisakyti ar apriboti pridėtinio cukraus naudojimą nusprendė jau virš 900 socialinio tinklo vartotojų, prisijungusių prie specialiai sukurtos grupės. Kalbamės su jau tikriausiai buvusia smaliže Milda, kuri nesitikėjo, kad vidiniame ratelyje kilęs iššūkis gali būti toks aktualus ir kitiems. Beje, šį iššūkį sveikuoliai sau metė pirmadienį, Pasaulinę diabeto dieną. Tai nutiko atsitiktinai, bet, anot Mildos, viskas nutinka dėl kokios nors priežasties.
Milda Noreikaitė (asmeninio archyvo nuotr.).
Milda, kaip kilo idėja mesti sau tokį iššūkį? Vaizdo įraše sakai, kad pati jo šiek tiek bijai.
Turiu problemų su oda ir prieš mėnesį nuėjau pas odos gydytoją. Man buvo keista, iš kur tos problemos: neturiu jokių žalingų įpročių, valgau pakankamai sveikai, tik vienintelė mano bėda – saldumynai. Gydytojai pasakiau, kad nenoriu jokių hormoninių vaistų, noriu gydytis natūraliomis priemonėmis. Ji man davė atmintinę, kurioje buvo parašyta, kad turiu valgyti labai mažai pieno produktų ir visiškai nevalgyti saldumynų. Taip elgtis turėčiau apie mėnesį, kad galėtume pasitikrinti. Nuvažiavau savanoriauti į regėjimo gerinimo stovyklą, o ten visi žino, kad esu smaližė. Jiems buvo keista, kodėl nebevalgau saldumynų. Tada vienas po kito atsirado žmonių, kurie irgi nebenorėjo valgyti saldumynų. Iš pradžių mano draugė stoykloje dirbusi virėja, po to – Darius Savanevičius, su kuriuo nufilmavome filmuką ir sukūrėme grupę. Manėme, kad susirinks 50 žmonių, ir bus taip, kad draugai palaikys draugus. Galbūt ne visi šimtai sąžiningai laikysis iššūkio, bet vis tiek tai gerai – jie mažins cukraus kiekį, gal pasisems idėjų, receptų. Tai – iššūkis, kuriame palikta laisvė. Norime, kad žmonės stebėtų savo kūną, nebūtų kančios ir viskas būtų daroma su meile norint padėti pačiam sau.
Ką veikei likus dienai iki iššūkio? Kai kurie dalijosi paskutiniais pyrago kąsneliais.
Nusipirkau glaistytą sūrelį, nes aš juos labai mėgstu, ir galvojau, kad negalėsiu jo valgyti 30 dienų. Stengiausi labai pasimėgaudama suvalgyti. Nesitarėme, kaip turi atrodyti paskutinė diena – davėme laisvę. Gal vieni yra tokio būdo, kurie sako, kad „surūkau paskutinę cigaretę ir metu“, o kiti ta paskutine cigarete mėgaujasi 100 kartų. Leidome individualiai nuspręsti, ar jie nori prisivalgyti ir nuo rytdienos būti kitokie, ar nusiteikti iš anksto. Pavyzdžiui, aš su minimaliu kiekiu saldėsių gyvenu jau tris savaites, o cukraus į arbatą nededu jau daugiau nei 5 metai.
Yra klausiančių, kokio cukraus jūs atsisakote: to „šaukštelio“ cukraus, kurį dedate į arbatą, ar apskritai ribosite produktų, kuriuose yra cukraus, vartojimą?
Vaisių vartojimo mes neribojame, nes jame esantis cukrus yra natūralus. Ribojame visą pridėtinį cukrų – arbatoje, sūreliuose, varškėje. Susitarėme, kad per dieną leisime sau vieną šaukštelį natūralaus medaus. Kadangi šiame iššūkyje dalyvauja žiauriai saldumynus mėgstantys smaližiai. Jeigu staiga visiškai nutrauktume cukraus vartojimą, organizmą gal ištikti šokas, žmogus tą 30 dienų iškęstų, bet po jų prisivalgytų ir būtų dar blogiau. Per 30 dienų organizmas turėtų šiek tiek atprasti nuo cukraus, bet kad nebūtų šoko ir žmogui cukraus nevalgymas neasocijuotųsi su kančia, mes pasiliekame vaisius, medų. Kai kurie galbūt dedasi labai daug cukraus į kavą ar arbatą, jiems staiga to atsisakyti reiškia prarasti malonumą. Pradžiai jie gali įsidėti pusę šaukštelio medaus.
Būtų gerai, jei žmonės apskritai subalansuotų savo mitybą: valgytų pusryčius, pietus, vakarienę, aktyviai judėtų. Sakoma, kad saldumynus mėgsta tie, kuriems trūksta laimės hormonų ir meilės, bet endorfinai gaminasi ir tuomet, kai užsiimame veikla, kuri mums patinka. Pavyzdžiui, bėgiojame.
Patark pradedantiesiems. Kokie turėtų būti becukriai pusryčiai ir vakarienė, kuriuos tikrai mėgstame pasisaldinti?
Pagal ajurvedą, pusryčiai turi būti saldūs. Siūlyčiau rytą pradėti nuo stiklinės šilto vandens, tada suvalgyti kokį vaisių – bananą, obuolį ar kelias datules. Tada išsivirti viso grūdo košę. O vakare geriausia valgyti daržoves. Dabar visi turi moliūgų, galima pasidaryti trintą ar kitokią daržovių sriubą. Patarčiau valgyti daugiau džiovintų vaisių, bet ir jų negalima padauginti, pasiklausinėkite močiučių, gal jos turi džiovintų obuolių.
Skatini iššūkio dalyvius sugalvoti, ką jie norėtų sau pasidovanoti po kiekvienos savaitės ir po mėnesio. Ką padovanosi sau ir ko dar tikiesi iš iššūkio?
Dovana turėtų padėti, bet nereikėtų tik į ją koncentruotis. Po mėnesio sau padovanosiu jodinėjimo pamoką žirgyne, o po savaitės spręsiu, kas bus aktualu tą dieną. Sakiau, kad nueisiu į kavinę ir nusipirksiu brangiausią šviežiai spaustų vaisių kokteilį, dar po kitos nusipirksiu puokštę gėlių.
Tikiuosi, kad žmonės per tą laiką pastebės savo kūno pokyčius – pagražės oda, kiti numes svorio, jausis geriau ir supras, kad kūnas atsidėkoja už tai, kad juo rūpiniesi. Žmonės taps sąmoningesni ir labiau apmąstys tą kąsnį, kurį deda į burną.
