Ar esate kada apsilankę restorane, kuris būtų palikęs tokį neišdildomą įspūdį, jog pagalvojote, kad jo istorija verta knygos? Pagalvojote ir pamiršote, o štai restorano „Sweet Root“ komanda iš virtuvės žengė prie rašomojo stalo. Tiesa, ne tam, kad papasakotų savo istoriją, o išsakytų tai, kaip juos įkvepia Lietuva ir kodėl reikia ja didžiuotis. Šiandien knyga „Proud of Lithuania. A Fairy Tale by Sweet Root“ jau buvo pristatyta „The Rooster Gallery“, todėl dalijamės galerijoje atgimusių knygos puslapių kadrais ir interviu su restorano įkūrėju Sigitu Žemaičiu.
„Dovaldė Butėnaitė Photography“
Kaip nutiko, kad tapote pirmuoju restoranu Lietuvoje, išleidusiu savo knygą?
Nuo pat restorano atidarymo pradžios fiksavome mums svarbias akimirkas su fotografe Šarūne Zurba. Taip pradėjo kauptis sustabdytų akimirkų bagažas. Pernai gimė mintis išleisti knygą. Juokavome juokavome ir prisijuokavome. Užtrukome, nes tai norėjome padaryti labai gerai. Pats formatas, kurį pasirinkome, nėra šefo asmeninė receptų knyga ar tiesmuka knyga apie restorano vertybes, filosofiją. Tai yra pasaka – vieni interpretuoja vienaip, kiti – kitaip. Mes pagrindinį dėmesį skyrėme Lietuvai ir jos grožiui, tam, kuo didžiuojamės, žiūrėdami į tai per maisto prizmę. Viską įvilkome į pasakos formatą ir tai tapo stipria vizualine, emocine kelione per mūsų kraštą.
Jei rinktumėmės knygą pagal tai, kas parašyta jos nugarėlėje, kas ten būtų parašyta?
Būtų parašyta, kad tai yra pasaka apie Lietuvą ir ją pasakoja mūsų restoranas. Pasaka „vyksta“ Lietuvos krašte bėgant gražiems metų sezonams, o jos herojai yra ingredientai, kuriuos esame užmiršę ir ne taip vertiname. Atsiranda lietuviškų ingredientų deriniai: medus ir agurkas, bruknė ir kriaušė, grybas ir bulvė. Aprašome ūkininkus, gale pateikiame receptus. Tai nėra knyga tik mėgstantiems gaminti. Patiekalų nuotraukų ir receptų yra, bet tai labiau pagrindimas, kad visa tai yra tikra – kad ši pasaka turi ir tikrovės elementų. Bet kad jie būtų pritaikyti gaminimui vakare – tikrai ne. Neturėjome tikslo savo receptų pritaikyti gaminimui namuose.
Knygą reikia perversti, kad tikrai suprastumėte, apie ką ji.
„Dovaldė Butėnaitė Photography“
„Dovaldė Butėnaitė Photography“
Kam skiriate šią knygą – nepažįstamam užsieniečiui ar pasimetusiam lietuviui?
Ir tam, ir tam. Pirmas dalykas yra tas, kad kreipiamės į vietinį žmogų, ką ir darome kiekvieną vakarą restorane – primename, kad Lietuvoje yra gražu. Todėl ir knygos tikslas – kad ją perskaitęs žmogus dažniau pagalvotų apie sezoniškumą, prisimintų, kad atėjo ruduo, užsidėtų aulinius batus, išvažiuotų į mišką pagrybauti ir suprastų, kur kazlėkas auga, o kur neauga. Taip pat ir užsienio svečiui tai nėra kokia enciklopedija, o įvedimas į tai, kas mes tokie esame, šiek tiek kitokia pažintis su mūsų kraštu. Dar vieni žmonės, kuriems labai skiriame knygą, yra tie, kurie išvažiavo iš Lietuvos ir jos ilgisi.
Ar šią pasaką reikia skaityti prieš miegą?
Pasaka bet kada yra pasaka. Tai gali būti pasaka ryte ar pasaka prieš miegą. Tai yra ta knyga, kuri neįpareigoja tavęs perskaityti ją nuo pradžios iki galo. Ją apėmus nostalgijai galėsi atsiversti ir pavartyti, paskaityti vieną puslapį, perskaityti kitą, nueiti į pabaigą ir po to vėl sugrįžti į vidurį. Tikiuosi, kad ji padės žmonėms svajoti apie mūsų kraštą. (O kur ją įsivaizduojate skaitant?) Ją reikėtų skaityti ten, kur jautiesi gerai ir jaukiai, ramiai ir saugiai. Visi namuose turime tokią vietą.
Kokia šios pasakos pabaiga?
Kaip ir visų pasakų, pabaiga yra laiminga. Beveik paskutinis skyrius taip ir vadinasi – The Happy Ending. Ten perteikiame aliuziją, kurią pabrėžiame ir kiekvienos vakarienės metu: vakarienė turi laimingą pabaigą tada, kai išeini pilnas emocijų, prisiminimų ir vaizdinių, maistas suteikia daug laimės ir kalba su tavimi. Tokia yra ir knygos pabaiga.
Ištrauka iš knygos aprašymo:
„Ši istorija prasideda prie vakarienės stalo, lėkštėje, pilnoje stebuklingų kvapų, skonių, emocijų ir prisiminimų. Tankiuose mūsų mažos šalies, vardu Lietuva, miškuose, plačiose pievose ir šaltuose upių mėliuose. Laukuose ir ežeruose. Nuo žemės iki dangaus. Laikais, kai mūsų gyvenimo istorijos buvo apjuostos persipynusių įvykių grandinės: gamtos gimimo, brendimo, mirties ir atgimimo.
Kiekvienas mūsų esame šios pasakos dalis. Juk kaip galėtume kurti ateitį neišgirdę protėvių istorijos? Pametę šio pasakojimo giją, nukirstume šaknis ir prarastume galimybę patirti skonius, laukiančius lėkštėje ant stalo. Štai čia – šios žavingos istorijos pradžia ir pabaiga.
Sugrąžinkime į stalą pamirštus herojus, kuriuos pažinojome prieš daugelį metų, ir skirtingus jų derinius, nusakančius šalies, kurioje gyvename, kultūrą ir būdą. Galite vadinti tai mūsų įpročiais ir tradicijomis, o mums patinka sakyti – „mažytės dramos lėkštėje“. Juk visai nebūtina keliauti už jūrų marių, kad kai ką stebuklinga patirtum prie savo namų stalo.“
Galbūt ši skani istorija ir netaps praktišku gidu virtuvėje (nors knygos pabaigoje galite rasti receptų sąrašą). Jos tikslas – įtraukti jus į šį pasakojimą, kad patys taptumėte herojais, kurie toliau pildys šios knygos puslapius, tik jau savomis emocijomis ir mažais atradimais. O mes tikimės, kad šios knygos puslapiai jus sugrąžins prie saldžių tikrumo, prasmės ir savęs pažinimo šaknų, papasakos apie tai, kas mes esame iš tiesų.
