Skoniai veikia mūsų savijautą, o savijauta – tai, kokio skonio šiandien norisi. Šis žinojimas yra senas kaip pasaulis, skonių įtaka žmogaus sveikatai aprašyta ajurvedoje – tradicinės Indijos medicinos raštuose, užrašytuose maždaug 6000–4000 m. pr. Kr.
Visko po truputį
Ajurvedoje aprašomi šeši skoniai, kuriuos turi visi maisto produktai ir vaistiniai augalai – tai saldus, rūgštus, aštrus, kartus ir aitrus. Kiekviename produkte yra visų skonių derinys, tačiau vienas kuris visada dominuoja. Sveikos mitybos principas pagal ajurvedą – tai skonių pusiausvyra, t. y. kasdien turime gauti visų skonių ir nė vienas jų neturi imti viršaus. Jeigu valgome per daug kokio nors skonio produkto, apkrauname kaip tik už tą skonį atsakingus organus: jų veikla ima trikti, organizmas praranda pusiausvyrą, blogėja savijauta. Pavyzdžiui, rūgštus skonis veikia kepenis, šio skonio padauginus padidėja rūgštingumas, kyla opų, geltos rizika.
Skonis žadina emocijas
Kad maistas būtų kaip vaistas, svarbu suprasti skonio poveikį, mokėti derinti skirtingo skonio produktus. Tai svarbu ne tik dėl fizinės sveikatos, bet ir dėl emocinės būklės, psichologinės sveikatos. Pagal ajurvedą, kiekvienas skonis turi galią tam tikroms emocijoms, pavyzdžiui, saldus sužadina meilės, prisirišimo, pasitenkinimo jausmą, rūgštus – pavydą, dirglumą, pesimizmą, sūrus „paaštrina“ godumą, savigailą, kartus gali nublokšti į liūdesį, nusivylimą ir pan. Pasak vedų žinovo, ajurvedos gydytojo Anantaros Das, remiantis tuo, kokio skonio poreikis persekioja žmogų, galima „diagnozuoti“ jo emocinę būseną. Jeigu labai norisi valgyti saldžiai, greičiausiai jums trūksta meilės, globos, švelnių jausmų, apkabinimo. Kita vertus, saldus skonis slopina kūno energiją, todėl jo padauginus apima vangumas, mieguistumas. Aštrus maistas gali padėti žmogui greičiau ir aiškiau galvoti, netgi lengviau suprasti ir spręsti sudėtingus klausimus ir problemas, tačiau aštrumo perteklius gali žmogų paversti per daug kritišku. Kartus maistas apvalo žmogaus protą, nes išlaisvina nuo karštų, aistringų emocijų, kurias itin sužadina rūgštaus skonio maistas.
„Užvalgyti“ jausmus
Šiandien skonių poveikį žmogaus psichinei būsenai ir tai, kokio maisto išgyvendamas vienokius ar kitokius jausmus žmogus nori, tyrinėja gana nauja psichologijos mokslo sritis – mitybos psichologija.
„Kiekvienas žmogus pasirenka jam tinkamą mitybos būdą, intuityvus valgymas yra už tai, kad žmogus atsirenka, kas tinka jo organizmui, kad nėra vienos sistemos, kuri tiktų visiems, – sako sertifikuota intuityvaus valgymo konsultantė ir kognityvinio elgesio terapijos praktikė Ingrida Augutė (@taikasumaistu). Moteris pastebi, kad išties neišsimiegojus, pervargus, užklupus liūdesio ar vienišumo jausmui žmonės stengiasi save pastimuliuoti maistu ir tai visai neblogai padaro cukrus arba kofeinas. – Valgyti ir mėgti saldumynus yra natūralu, cukrus yra subalansuotos mitybos dalis, tačiau kartais jo poreikis peržengia normas, yra gerokai padidėjęs. Pasak tyrimų, tai dažniausiai rodo švelnių jausmų, teigiamų emocijų trūkumą, kuris cukrumi tiesiog „užvalgomas“. Negaudamas kitokio emocinio pasitenkinimo, žmogus jį gauna suvalgydamas torto gabalėlį.“
Trūksta nuotykių – duokit prieskonių!
Padidėti gali ne tik saldaus, bet ir kitokio skonio poreikis. I. Augutė sako pastebinti, kad žmonės, kuriems gyvenime trūksta iššūkių, jaučia monotoniją, nuobodulį, mėgsta išreikštus, stiprius, miksuoja saldų ir rūgštų skonius, pavyzdžiui, mėgsta bulvių traškučius ar intensyvaus skonio sausainius, taip pat dievina smarkiai prieskoniuotą, aštrų maistą. Trumpai tariant, išgyvenimus, patirtis, kurių nesuteikia veikla, gyvenimo būdas, jie bando „pasiimti“ iš maisto. „Gamtos dėsniai, o ir intuityvaus valgymo šalininkai, kalba apie tai, kad esant normalioms gyvenimo sąlygoms, normaliai emocinei būsenai, žmogaus organizmas nori tiesiog kokybiško natūralaus maisto, kuris nėra nei per saldus, nei per aštrus, nei per kartus, nei per sūrus. Kai psichika rami, žmogus neturi poreikio maistu kompensuoti nei tam tikrų jausmų, išgyvenimų trūkumo, sėkmių ar nesėkmių, todėl nori paprasto, „neprimarmūlinto“ nei padažais, nei prieskoniais maisto“, – pastebi intuityvios mitybos specialistė. Tuo tarpu sudirgusios psichikos, neramus, skubantis, lekiantis, išsibalansavęs žmogus neretai nebegeba pajausti natūralaus maisto skonio, o kad kažką jaustų, jam reikia stipraus dirgiklio: labai daug cukraus, labai daug druskos ar aitriųjų paprikų.
Maistas viską išspręs?
„Mes visi esame emociniai valgytojai, t. y. visi esame linkę jausmus „užvalgyti“, – nuramina emocinio valgymo specialistė. – Kartais valgome – nes liūdna, o kartais – nes labai linksma, pavyzdžiui, švęsdami kokią nors pergalę. Emocinis valgymas yra toks valgymas, kai valgome, nors nesame alkani, t. y. jaučiame ne fiziologinį, o jausmų ir situacijų sukeltą alkį. Juk kartais ne todėl, kad norime, o tik iš nuobodulio sugraužiame sausainį. Ir jeigu taip nutinka kartais, nereikėtų dėl to graužtis.“
Tyrimai rodo, kad emocinę būklę maistas gali pagerinti... iki pusvalandžio. Deja, netrukus jausmai, kuriuos ką tik „užvalgėme“, tampa dar intensyvesni, juos neretai stiprina ir kaltės jausmas, kad valgėme dėl emocijos, o ne dėl alkio, ir tada reikia dar saldesnio pyragėlio ar rūgštesnio rauginto agurko. „Yra žmonių, kuriems toks jausmų „užvalgymas“ tampa įpročiu. Užklupus nuoboduliui, vienišumo jausmui ar įtampai, maistas tampa vieninteliu pagalbos būdu, kurio griebiamasi bandant savo jausmus suvaldyti ir sau padėti. Tokiu atveju reikėtų suklusti, nes taip elgiantis problema ne sprendžiama, o paslepiama maistu ir vis gilėja. Be to, pradedame „rinktis“ šalutinius poveikius: antsvorį, padidėjusį skrandžio rūgštingumą ir t. t.“
TAIP PAT SKAITYKITE:
Ne kontroliuoti, o įsiklausyti
„Negaliu gyventi be saldumynų“, – sako vienas. „O man geriau silkė nei tortas“, – sako kitas. Visgi I. Augutė pataria neskubėti „diagnozuoti“ ligų ar psichikos sutrikimų tik pagal žmogaus skonio poreikius. „Visada reikia žiūrėti į konkretų žmogų ir jo gyvenimo situaciją. Pavyzdžiui, išvažiavę atostogauti žmonės labiau atsipalaiduoja, valgo daugiau, leidžia sau daugiau saldumynų ir pan. Tad natūralu, kad sugrįžus ištinka gaivaus skonio ir lengvesnio maisto noras. Taip organizmas siunčia žinią, kad pavargo ir jam reikia pailsėti, išsivalyti. Kartais tai, kad norime konkretaus maisto, gali rodyti, jog organizmui trūksta medžiagų, kurių yra tame maiste. Trumpai tariant, viskas, ką turime daryti, tai klausyti savo kūno. Kuo labiau jo klausysimės, tuo aiškiau jis pasakys, ko nori, – sako intuityvios mitybos specialistė. – Žmonės šiais laikais itin bando kontroliuoti savo mitybą, tai kartais virsta valgymo sutrikimais. Tiesa ta, kad kūnui nereikia jokios ypatingos kontrolės – reikia jo tiesiog klausyti ir bandyti atliepti poreikius.“
