naujienos Naujienos

XIII a. puota: kas galėjo puikuotis ant karaliaus Mindaugo stalo?

Vasarė Butkutė, Valerijos Stonytės nuotr., 2019-07-05, 17:00


Maistas yra svarbi kiekvienos tautos kultūros dalis, kuri daug ką pasako apie to meto visuomenę. Ir nors įpratome cepelinus ir šaltibarščius laikyti neatsiejama lietuvių identiteto dalimi, šie patiekalai toli gražu nebuvo visuomet įprasti. VMGonline.lt pasidomėjo, kas gi galėjo būti ant vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo stalo – Rimvydas Laužikas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas ir istorinės Lietuvos virtuvės tyrinėtojas, atskleidė, kad XIII a. ir dabartinė lietuvių mityba skyrėsi kaip diena ir naktis.

Pasak Rimvydo, ką tuo metu valgė Lietuvos valdovai, tiksliai nežinoma, tad galima spėlioti remiantis archeologiniais radiniais, kitų šalių praktika ir vėlesnių laikų valdovų meniu: „Pirmiausia svarbu pažymėti, kad Mindaugo laikais mūsų krašte maisto pasirinkimas kiek skyrėsi nuo mums įprasto: neturėjome praktiškai jokių daržovių, dėl šiltesnio klimato galėjome auginti mums neįprastas grūdines kultūras, pavyzdžiui, soras, avinžirnius. Taip pat dėl natūralių druskos telkinių nebuvimo šis prieskonis turėjęs būti išskirtinės prabangos ženklu. Pagal maisto produktų hierarchiją, pagrindinis valgis, puikavęsis ant valdovo stalo, turėjo būti naminių gyvulių mėsa. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinių kasinėjimų metu Mindaugo laikotarpio sluoksniuose daugiausia rasta galvijų kaulų, tad pagrindinis patiekalas ko gero galėjo būti jautiena. Ji greičiausiai buvo valgoma su rugine ar kvietine duona, gardinama garstyčių ar acto padažu.“

Ano meto patiekalų receptai buvo pakankamai paprasti. Pavyzdžiui, seniausioje Šiaurės Europoje receptų knygoje, kurios autorius buvo karaliaus Mindaugo amžininkas, galima rasti tokį receptą:  „…paimk jauną vištą, uždenk ją visą šalavijų lapais, o paskui ir lašinukų riekelėmis, pabarstyk druska. Įvyniok vištą į tešlą ir kepk krosnyje kaip duoną. Taip pat galima kepti žuvį, fazaną ar kitokią mėsą…“. O to paties laikotarpio garstyčių padažas gaminamas maždaug taip: „…paimk [trintų] garstyčių sėklų, pridėk ketvirtąją dalį medaus ir atskiesk geru actu…“ arba „…paimk [trintų] garstyčių sėklų, pridėk trečiąją dalį medaus ir dešimtąją dalį anyžių, ir dvigubai tiek cinamono, ir atskiesk geru actu…“

Tradiciniu desertu XIII a. galėjo būti varškės sūris. Kerniaus Pauliukonio nuotr.

O ar galėjo XIII a. Mindaugas skanauti kokių nors desertų? Pasak pašnekovo, deserto sąvoka, tikrąja, mums pažįstama, prasme buvo suformuota maždaug XVI a. viduryje, prancūziškoje virtuvėje. Tačiau viduramžiais taip pat buvo žinomi produktai, kuriais paprastai baigdavosi pietūs. Įprastai tai būdavo sūriai, vasarą – vaisiai. Tad tęsiant įsivaizduojamų karaliaus Mindaugo pietų temą, jų pabaigoje galima būtų tikėtis mums pažįstamo, iš rauginto pieno pagaminto balto varškės sūrio. Karalienei Mortai – galbūt – obuolių.

Pasakodamas apie XIII a. mitybą, Rimvydas pažymi, kad bet kuri kultūra turi patiekalų diferenciaciją. Pirmiausia svarbus faktas yra tai, kad ne visi potencialiai valgomi dalykai iš tikro valgomi. Tarkime, lietuviškoje kultūroje nepriimta valgyti gyvačių, žalčių, varlių, o taip pat plėšrūnų (lapių, vilkų). Tad jų nebuvo ir ant valdovų stalo. Kita svarbi kultūrinė riba paprastai yra brėžiama tarp laukinio ir kultūrinio maisto. Kultūrinis maistas laikomas didesnio prestižo dalyku, nes jo sukūrimui reikia žmogaus darbo. Mindaugo ir kiek ankstesni laikai yra tie, kai ant diduomenės ir valdovų stalo vis rečiau būdavo patiekiama žvėriena ir galutinai įsivyravo naminių gyvulių mėsa. Galiausiai, svarbi ir maisto produktų hierarchija, pagal kurią vertingiausia laikyta mėsa, po to pienas ir pieno produktai, toliau – grūdai ir gamtos gėrybės. Galima manyti, kad ant Mindaugo stalo būdavę daugiau hierarchiškai aukštesnių produktų.

Populiariausi XIII a. gėrimai – alus ir midus. Šarūnės Zurbos nuotr.

Be abejo, kiekvienos puotos svarbi dalis yra ir gėrimai. Lietuvos geografinėje erdvėje populiariausi būdavo midus ir alus: „Iš vėlesnių dokumentų žinome, kad alus vartotas vietoje vandens valgiui užsigerti, tuo tarpu midumi kelti tostai“, – gėrimų įpročius dėsto lietuvių virtuvės tradicijų tyrinėtojas. „Kokie buvo jų skoniai – nebesužinosime. Technologiškai tiek vieno, tiek kito gėrimo fermentavimui naudotos alaus mielės, tad abu gėrimai buvę daugiau ar mažiau vienodo stiprumo (maždaug apie 4 proc. alkoholio). Tik alui misa gaminta iš grūdų, o midui – iš medaus. Midus buvęs gerokai brangesnis ir neretai saldesnis gėrimas. Mindaugo laikais turėjo pasirodyti ir vynas, kuris plito su krikščionybe (jis buvo neatskiriama mišių apeigų dalis). Tačiau iki šio gėrimo išpopuliarėjimo Lietuvoje dar teko luktelėti kokius 300 metų.“

Tačiau XIII a. egzistavo ne vien aukštesnysis visuomenės sluoksnis, tad kuo tuo metu galėjo maitintis prastuomenė? Pasak pašnekovo, visais laikais mityba buvo priklausoma nuo socialinio sluoksnio: vieni valgė tai, ką turėjo, o kiti – tai, ką norėjo. Tačiau tokių, kurie galėtų rinktis ką nori valgyti, būdavę vos keli procentai visuomenės. Mindaugo laikais neturtingesnių žmonių maiste turėjo dominuoti iš grūdų ir gamtos gėrybių pagamintas maistas, kuriame mėsa buvo naudojama daugiau užkului. Tipinis aniems laikams būdingas patiekalas galėtų būti šiupinys, verdamas iš vienodomis dalimis dedamų smulkintų miežių, o taip pat žirnių ir pupų (ne pupelių), gardinamas šviežiais ar džiovintais grybais ir, prieš tiekiant į stalą, užliejamas spirgais.


KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: