naujienos Naujienos

Unikalus fotografas Lois Bielefeld: jo paveiksluotoms vakarienėms ploja pasaulis

Ieva Virpilaitytė, 2016-11-28, 18:48


Kai pirmą kartą išvydome amerikiečių fotografo Lois Bielefeld fotografijų seriją Weeknight Dinners, užgniaužė kvapą. Tikrumas, natūralumas ir patys įdomiausi vakarienės ritualai įamžinti visam laikui. Susidomėję šio vieno žymiausių amerikiečių šiuolaikinės fotografijos profesionalo darbais susisiekėme su pačiu Lois ir gavome ne trumpą interviu, bet ilgą ir išsamią žmonių įpročių, vakarienių, fotografo amato bei amerikiečių virtuvės ypatybių analizę, kurią ir pristatome išskirtinai VMGonline.lt skaitytojams.

Lois, papasakokite šiek tiek apie save, savo kūrybą, pomėgius bei darbus. Kuo jums ypatingi 2016 metai?

Šiuo metu gyvenu Milvokyje, Viskonsino valstijoje, JAV. Esu fotografas, reprezentuoju „Portrait Society“ galeriją, kartais prisidedu ir prie audio arba videoįrašų kūrimo, įvairių instaliacijų. Mane domina žmonės, jų elgesys, įpročiai, ritualai – kodėl žmonės daro vienus ar kitus dalykus. 2016 metai – labai įdomūs, atnešę pripažinimą. Weeknight Dinners šiuo metu vis dar demonstruojami Madisono šiuolaikinio meno muziejuje, „Racine“ meno muziejuje bei Čikagos šiuolaikinės fotografijos muziejuje. Neseniai buvau nustebintas ir pagerbtas „Leslie-Lohman“ muziejaus Niujorke prašymo demonstruoti videoinstaliaciją The Bathroom bei 4 naujesnius fotografijos darbus pavadinimu Androgyny. Tai – bene sudėtingiausias ir plačiausias mano darbas, analizuojantis socialines lyčių konstrukcijas.

Trečiadienis: Natalia ir Maryanne. 2014 (Lois Bielefeld nuotr.)
Trečiadienis: Natalia ir Maryanne. 2014 (Lois Bielefeld nuotr.)

Kada supratote, kad fotografija – jūsų aistra ir gyvenimo kelias? Kaip tai nutiko ir kodėl tapote fotografu? Kokios temos jums įdomios fotografijoje?

Kai mums buvo 12 ar 13 metų, su geriausiu draugu mėgdavome daryti mini fotosesijas. Pamenu, kaip pilną nuotraukų juostą nešdavome ryškinimui. Ta vieta buvo šalia vaistinės, tad laukdami apžiūrinėdavome šampūnus, įvairiausius muilus ir juokaudavome. Pirmosios fotografijos pamokos buvo dar mokykloje, kai buvo šešiolika. Tuomet pamilau tradicinę fotografiją, mėgau būti tamsiajame nuotraukų ryškinimo kambaryje. Tėvai man leido rūsyje tokį įsirengti ir pačiam. Bet tikrasis susidomėjimas fotografija kilo tuomet, kai dar prieš mokslus koledže lankydamas fotografijos kursus vietiniame menų universitete sužinojau, kad fotografija yra rimta profesija ir kad šioje srityje galima padaryti karjerą. Tuomet ir „užsikabinau“. Baigiau studijas Ročesterio Technologijų institute, tuomet persikėliau į Niujorką ir tapau reklamos ir mados fotografų asistentu, taip pamažu kūriau savo paties portfolio. Savo asmeninę profesionalią kūrybą pradėjau 2008 metais su fotografijų serija The Bedroom. Tai buvo žmonių portretai jų pačių miegamuosiuose, idėja buvo perteikti šio kambario intymumo atspindį pačiuose žmonėse. Dirbu tik su mane patį dominančiomis temomis: žmogaus lyties neapibrėžtumas (Androgyny, 2013–2014), maistas (Lunch Portraits, 2012; Weeknight Dinners, 2013–2015), ginklai, jų reikšmė ir saugumas – JAV tai išties opi tema (Conceal Carry, 2012–2013). Šiuo metu dirbu su fotografijų serija bendruomeniškumo, kaimynų ir jų santykių tema pavadinimu Neighborhood.

Trečiadienis: Bruce, Heather ir Wyatt. 2013 (Lois Bielefeld nuotr.)
Trečiadienis: Bruce, Heather ir Wyatt. 2013 (Lois Bielefeld nuotr.)

Pakalbėkime apie Weeknight Dinners. Kas įkvėpė šiam darbui ir temai?

Mane visada domino maistas ir kulinarija. Vienas iš mano namų ruošos darbų vaikystėje buvo gaminti maistą savaitgaliais visai šeimai, man tai be galo patiko. Galėjau ruošti, ką tik širdis geidžia, tačiau privalėjau laikytis recepto, vietos improvizacijai nebuvo, nes dar prieš pradėdamas ruošti patiekalą turėdavau nurodyti tėvams jo sudėtį. Mano šeimoje vakarienės valgymo kartu tradicija buvo labai tvirta: jei žinodavai, kad negalėsi vakarieniauti kartu su visais, tekdavo pranešti iš anksto. Jau būdamas mažas supratau, kad maistas sutelkia žmones, bet tik vėlesniame amžiuje, pradėjęs reguliariai gaminti, gavau progą improvizuoti ir atrasti savo paties skonį. Turbūt nepamiršiu tos dienos, kai supratau, jog maistas yra vienas svarbiausių kultūrinių aspektų, tądien pirmą kartą paragavau kinų maisto. Kadangi su tėvais paprastai valgydavome namie, tad iki maždaug 12 metų nebuvau valgęs kitos šalies virtuvės maisto. Tie neragauti prieskoniai ir tekstūros buvo neapsakoma patirtis, parodžiusi man, kaip kultūra lemia maisto pasirinkimus.

Pirmadienis: David, Felix, ir Dani. 2015 (Lois Bielefeld nuotr.)
Pirmadienis: David, Felix, ir Dani. 2015 (Lois Bielefeld nuotr.)

Apie projektų temas galvoju retai, idėjos tiesiog kyla galvoje iš niekur nieko, tad jas užsirašau ir kaupiu. Kai viena idėja pradeda mintyse kilti ir rutuliotis dažniau už kitas, žinau, kad turiu ją įgyvendinti. Nepamenu, kada sugalvojau Weeknight Dinners projektą, bet žinau, kad tuomet buvau susidomėjęs žmonių įpročiais ir vakaro ritualais. Mane domina kitų žmonių įpročiai, o vakarienės metu jie visi atskleidžia geriausiai. Kadangi norėjau užfiksuoti vakarienės ritualus darbo dienomis, kuomet jie tikrai skiriasi nuo ilgesnių savaitgalio vakarienių, fotografijas dariau pirmadieniais–ketvirtadieniais. Man patinka dirbti su fotografijų serijomis, nes taip galima pastebėti ir palyginti skirtumus tarp žmonių ir jų įpročių. Šiai fotografijų serijai padariau 78 portretus Amerikoje bei 16 portretų viešėdamas Liuksemburge.

Antradienis: Seynabou, Rui James ir Marie. 2014 (Lois Bielefeld nuotr.)
Antradienis: Seynabou, Rui James ir Marie. 2014 (Lois Bielefeld nuotr.)

Kaip sugebėjote įkalbėti žmones, net dideles šeimas, dalyvauti šiame projekte?

Žmonės gana palankiai žiūrėjo į šį projektą. Kai pradedu dirbti su nauja fotografijų serija, pirmiausiai susisiekiu su tais, kuriuos pažįstu ar jau esu fotografavęs. Taip – dar įdomiau, nes galiu pamatyti ir palyginti jų dabartinį gyvenimą su tuo, kurį jau esu užfiksavęs anksčiau. Projektui įsibėgėjus, pradedu fotografuoti ir nepažįstamus, kuriuos randu įvairiai: kartais pastebiu kokioje viešoje vietoje ir mane sudomina to žmogaus bruožai, kartais gaunu rekomendacijų arba patys žmonės susisiekia su manimi. Kai fotografijoms modelių nesiseka surasti, išspausdinu skelbimus ir iškabinu juos miesto skelbimų lentose.

Pats procesas – gana paprastas. Projekto dalyvių paprašiau pasiruošti vakarienei taip, kaip ir kasdien – negaminti nieko specialaus, nesitvarkyti, vakarieniauti ten, kur ir visada. Aišku, buvau suprastas ne visų. Kartais atėjęs rasdavau paruoštas prabangiausias vakarienes, patiestas šventines staltieses ar išdėliotus akivaizdžiai naujai supirktus indus. Bet tai – irgi mane dominantis reiškinys, kuris iškart kelią klausimą: kodėl gi žmonės taip elgiasi ir nenori parodyti savo tradicinių vakarienės valgymo įpročių? Žmones fotografuoju jau patiekus maistą, jiems susėdus, tačiau dar nepradėjus valgyti. Fotografuodamas klausinėju, kas gamino maistą, kieno tai receptas, kodėl jie valgo būtent tai, ar visada valgo kartu ir pan. Tai padeda žmonėms atsipalaiduoti ir jaustis ne kaip kokioje fotostudijoje, bet susivokti, kad jie vis tik yra savo namuose, jiems įprastoje vietoje. Padaręs 25–30 nuotraukų jau puikiai matau šio žmogaus ar šeimos vakarienės vaizdinį ir dažniausiai esu pakviečiamas prie stalo kartu pavakarieniauti.

Ketvirtadinis: David ir Cathy. 2013 (Lois Bielefeld nuotr.)
Ketvirtadinis: David ir Cathy. 2013 (Lois Bielefeld nuotr.)

Kaip tie, kuriuos fotografavote, įvertino nuotraukas? Kokio atsako sulaukėte?

Atvirai, manau, kad jiems buvo įdomu. Įdomu ne tik pozuoti, bet ir išvysti save portrete. Dažniausiai sulaukdavau teigiamų reakcijų, tačiau keletą kartų jaučiau, kaip žmonės, išvydę nuotraukas, sutriko – ne dėl to, kad ji nepatiktų, tiesiog šie žmonės įsivaizdavo tiek save, tiek savo namus, tiek patį savo vakarienės ritualą visiškai kitaip. Visiems projekte dalyvavusiems žmonėms padovanojau po spausdintą portreto versiją, kai kurie ją įsirėmino ir pasikabino namuose ant sienos – tai mane išties pamalonino.

Ar jums pačiam įdomu kulinarija? Ar domitės sveika gyvensena ir mityba?

Taip, dievinu tiek valgyti maistą, tiek jį gaminti. Nemanau, kad esu ypač geras kulinaras, tačiau manau, kad ruošiu pakankamai skaniai ir sveikai. Mano širdies draugė Džekė – veganė, dukra – vegetarė, o aš valgau viską, tad mums visiems labai įdomu kartu gyventi ir gaminti taip, kad maistas atitiktų ne tik kiekvieno mitybą, bet ir skonį. Aš pats, kai gaminu, esu linkęs improvizuoti, o mano partnerė visada laikosi recepto, tad mes puikiai vienas kitą papildome. Vasarą apsipirkinėjame vietinių ūkininkų turgelyje, bet ir pats šiek tiek domiuosi sodininkyste, užsiauginame savų pomidorų, žaliųjų paprikų, česnakų, lapinių kopūstų. Sveika mityba, kaip ir skanus valgis, mūsų šeimai yra tikrai labai svarbūs.

Pirmadienis: Zoe, Dave, Emma ir Karen. 2013 (Lois Bielefeld nuotr.)
Pirmadienis: Zoe, Dave, Emma ir Karen. 2013 (Lois Bielefeld nuotr.)

Kokia yra amerikiečių virtuvė? Mes, europiečiai, dažnai įsivaizduojame, jog tai – greitasis maistas, cukraus perteklius ir didžiulės porcijos. Ar tai – tiesa?

Jokiu būdu. Amerikiečiai dievina gerą ir skanų maistą. Taip, mes turime tuos visame pasaulyje žinomus tinklinius greitojo maisto restoranus, tačiau tai – tik labai mažas mūsų maisto kultūros segmentas. Per pastaruosius 10 metų pirkti vietinę ir organišką produkciją tapo labai sveika mada, kad netgi ir dideli restoranai pradėjo pirkti šviežią produkciją iš vietinių ūkininkų. JAV yra didžiulė šalis, kiekviename jos regione galima paragauti po naują tradicinį amerikiečių virtuvės patiekalą, kurie labai dažnai nustebina tuo, kad pats, būdamas amerikietis, dar nesi to ragavęs. Todėl dabar pradeda populiarėti gastronominis turizmas po šalį: organizuojami maisto turai, t. y. ekskursijos po įdomiausius regiono restoranus. Daugybė įvairiausių žurnalų ir tinklaraščių yra skirti maistui, TV laidų vedėjai po kelių laidų tampa tikromis žvaigždėmis – tokios šios laidos populiarios. Be to, kiekviena etninė grupė, atvykstanti į JAV, atneša savus prieskonius ir skonius, kurie puikiai papildo amerikiečių virtuvę ir padeda jai augti. Maistas apskritai suburia žmones, prie stalo nėra rasizmo ar homofobijos, nes čia mūsų visų tikslas – skaniai pavalgyti ir gerai praleisti laiką.

Trečiadienis: Colin ir Makeal. 2014 (Lois Bielefeld nuotr.)
Trečiadienis: Colin ir Makeal. 2014 (Lois Bielefeld nuotr.)

Ką jums pačiam reiškia vakarienė ir jos ritualas? Kaip atrodytų jūsų paties vakarienės portretas?

Man vakarienė yra tas metas, kuomet dienos tempas pamažu sulėtėja ir galima palepinti kūną maistu, o pačiam – pasimėgauti šeimos draugija. Mes ne visada vakarieniaujame kartu, dažnai vakarieniauju vienas pats, tad tiesiog patroškinu daržovių, neruošiu nieko ypatingo. Kai Džekė ir / ar dukra yra kartu, tuomet gaminame ką nors sudėtingiau. Labiausiai ir mėgstu tokias vakarienes – kartu su šeima. Kai žinai, kad gamini ne tik sau, bet ir artimiesiems, ši kasdienė rutina tampa labai maloni. Paprastai, jei žinome, kad vakarieniausime kartu, tuomet laikomės tokios taisyklės: kuris grįžta namo pirmas, tas ruošia vakarienę. Vienas mėgstamiausių mūsų visų patiekalų yra meksikietiškieji tacos – tai tortilijos paplotėliai su juodosiomis pupelėmis, batatais, ridikėliais, lapiniais kopūstais, veganišku sūriu, salsa ir gvakamolės padažais. Tad jeigu tai būtų mūsų šeimos nuotrauka Weeknight Dinners fotografijų serijai, tikrai ruoštume šį patiekalą. Mes su Džeke mėgstame vakarais išgerti alaus, tad nuotraukoje būtų ir jo. Sėdėtume valgomajame, dalytumėmės maistu ir kalbėtume apie dienos aktualijas. Ko nuotraukoje nebesimatytų, tai kaip aš plaunu po vakarienės indus, dukra nubėga į savo kambarį mokytis, o Džekė supakuoja likučius kitos dienos pietums.

Pirmadienis: Steven ir Jomo. 2013 (Lois Bielefeld nuotr.)
Pirmadienis: Steven ir Jomo. 2013 (Lois Bielefeld nuotr.)

Kokie jūsų ateities planai? Galbūt dar kas nors, susiję su kulinarija?

Šiuo metu dirbu su dviem fotografijų serijomis. Viena, jau minėjau, yra susijusi su bendruomeniškumu ir kaimynų santykiais pavadinimu Neighborhood. Kita šiuo metu dar neturi pavadinimo, bet tai – mano paties intymus žvilgsnis į mano namus ir gyvenimą. Šios nuotraukos bus nespalvotos. Be viso to, greitu metu pradėsiu mokytojauti vietiniame universitete, tai bus tikras išbandymas, tačiau trokštu perduoti žinias studentams, taip pat ko nors naujo išmokti iš jų. Maistas, be abejo, svarbus mano gyvenime, tačiau šiuo metu tai nėra pagrindinis aspektas, prie kurio noriu dirbti. Tačiau ateityje, kai tik sugalvosiu originalią idėją, – būtinai.

 

 

 

Save

Save

Save

Save


KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: