„Veganai, vegetarai ir mėsavalgiai jaučiasi tarsi gyventų skirtinguose pasauliuose“, – tarsi apie moteris iš Veneros ir vyrus iš Marso paskutinėje savo knygoje rašo Harvardo psichologijos mokslų daktarė Melanie Joy. 2017 m. ši moteris, laikoma viena labiausiai įkvepiančių pasaulio veganių, išleido knygą „Beyond Beliefs: A Guide to Improving Relationships and Communication for Vegans, Vegetarians, and Meat Eaters“, kurioje gilinosi į tai, kaip mityba keičia santykius. Anot jos, kultūroje, kur didžioji dalis valgo gyvulinės kilmės produktus, augalinę mitybą praktikuojantieji jaučiasi atstumti.
Amerikietė nuo 1989-ųjų nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių ir pieno produktų, tad nenuostabu, jog visa tai, apie ką kalba, yra patyrusi savo kailiu.
Su Melanie kalbamės iš Berlyno, kur ji šiuo metu gyvena ir dirba. Pokalbiui turime pusvalandį, po kurio jos laukia kitas interviu. Daug keliaujanti pranešėja greitu metu lankysis Lietuvoje. Birželio 9-ąją vasaros festivalyje „Vegfest LT“ ji papasakos, kaip sutarti poroje, kai mitybos skiriasi.
Melanie, kaip susiklostė situacija, kad žmonės pradėjo valgyti gyvūnus?
Žmonės pradėjo valgyti mėsą, nes tuo metu ji buvo būtina išgyvenimui. Šiandien daugelis nebevalgo gyvūnų, nes tai nebėra susiję su išgyvenimu ir sveikata. Žinome, kad dauguma atveju mėsą valgyti nėra sveika. Žmonės valgo gyvūnus, nes taip buvo daroma anksčiau, iš įpročio.
Gyvulininkystė yra pagrindinė gyvūnų išnaudojimo priežastis, taip pat ji niokoja gamtą. Gyvūnų valgymas taip pat yra žmonių ligų priežastis. Taigi gyvūnų valgymas sukelia daug problemų. Vis dėlto, daugelis užaugome niekada net nepagalvoję, kad turime galimybę rinktis. Valgome tam tikrus gyvūnus, nes to išmokome. Kodėl žmonės, kurie myli gyvūnus, rūpinasi savo sveikata ir aplinka, remia industriją, kuri prisideda prie globalios destrukcijos – tai ir analizavau savo tyrime.
Ką atsakote žmonėms, kurie teigia, kad būti veganu šaltesniuose kraštuose, kaip Lietuva, yra sudėtinga arba neįmanoma?
Pirmiausia, svarbu skirti veganišką mitybą nuo žaliavalgiškos. Tai – ne tas pats. Gyvenant šiauriau, sunkiau valgyti termiškai neapdorotą maistą. Aš esu iš Bostono, kuris yra viena šalčiausių vietų Šiaurės Amerikoje. Dabar gyvenu Berlyne, kuriame taip pat gana vėsu. Šiandien labai daug žmonių, kurie gyvena sveiką ir visavertį gyvenimą būdami veganai, nepaisant to, kad jie gyvena Šiaurėje. Manau, kad laikui bėgant veganu būti vis paprasčiau. Rekomenduoju veganizmą ir karnizmą, apie kurį tuojau pat papasakosiu. Manau, kad paprasčiausias kelias į veganizmą yra ne tam tikrų produktų atsisakymas, o siekis valgyti kuo daugiau augalinės kilmės produktų.
Alina Mosonyi nuotr.
Ką galvojate apie mažylių maitinimą veganiškai nuo pat gimimo?
Tai įdomus klausimas. Jei būtumėte jo paklaususi prieš 10 metų, jums būtų atsakyta, kad tai neįmanoma. Na, kai kurie sakė, kad galima, tačiau didžioji dauguma buvo nusiteikę skeptiškai. Šiandien nuomonė šiuo klausimu stipriai pasikeitė, apie tai yra mokslinės literatūros ir tyrimų, kurie atskleidžia veganizmo naudą sveikatai. Dėl šios priežasties gydytojai tėvams rekomenduoja vaikų mitybą padaryti kuo veganiškesnę. Ryšys tarp kiaušinių ir pieno produktų valgymo yra be galo stiprus su švariais baltymais – be hormonų, cholesterolio ir kitų problemų, kurios kyla iš gyvulinių produktų.
Pereikime prie to, kas yra karnizmas. Kodėl šiandien jis svarbu?
Manau, kad paprasčiausiai karnizmą paaiškina šis pavyzdys: įsivaizduokite, kad valgote skanų jautienos troškinį ir paklausę recepto sužinote, kad paslaptis – auksaspalvio retriverio mėsa. Jūsų reakcija yra tai, ką aš vadinu karnizmu, nematoma ideologine sistema, dėl kurios valgome tik tam tikrus gyvūnus. Tai – veganizmo priešprieša. Dažnai manome, kad tik vegetarai ir veganai turi įsitikimus, tačiau jei susimąstytumėte, kodėl valgome kiaules, bet ne šunis, suprastumėte, kad, vis dėlto, turime tam tikrus įsitikimus. Gyvūnų valgymas ne visiems, tačiau daugeliui žmonių nebūtinas, todėl tai – pasirinkimas. Net nepajusdami pasirinkimus visuomet darome pagal savo įsitikimus. Karnizmas yra institucionalizuotas ir persipynęs per visą visuomenės struktūrą.
Vienas svarbių dalykų, kuriuos būtina suprasti: karnizmas yra žiauri, smurtinė ideologija. Mėsos negali būti be žudymo, be to, ji žaloja gyvūnus. Karnizmas nesutampa su kertinėmis žmonių vertybėmis, pavyzdžiui, užuojauta ir teisingumu. Suveikus tam tikriems psichologiniams gynybos mechanizmams, rūpestingi žmonės elgiasi visai priešingai net nesuprasdami, ką daro. Mūsų empatija yra atjungiama, esame mokomi negalvoti ir nejausti, tolinami nuo gyvūnų. Todėl juos valgydami apie tai nesusimąstome.
Ko reikia, kad žmonės pasikeistų?
Žmonės yra skirtingose pasiruošimo stadijose. Kai kurie yra pasiruošę psichologiškai ir praktiškai, jiems nėra taip sunku. Kiti nėra tokie. Manau, labai svarbu kelti sąmoningumą. Žmonės turi žinoti, kokią žalą gyvūnams, gamtai ir sveikatai daro gyvulininkystė. Taip pat jie turi žinoti apie karnizmą ir veikti prieš savo interesus ir vertybes.
Besimaitinantiems veganiškai reikia žinoti, kur įsigyti maisto, kaip jį skaniai ruošti, kaip pakeisti. Mano kolegė tai sulygino su perėjimu į kurios nors šalies virtuvę. Pavyzdžiui, jei visuomet ruošėte meksikietišką maistą, dabar mokotės ruošti itališką. Taigi, mano manymu, tik su žiniomis žmonės gali prisidėti prie pokyčių.
Vilniuje kalbėsi apie santykius tarp veganų ir visavalgių. Gal gali papasakoti plačiau?
Karnizmo ideologija žmones paverčia atspariais prieštaraujančios informacijos – kad valgyti gyvūnus normalu, natūralu ar būtina – atžvilgiu. Dėl šios priežasties visuomenė pasitelkia gynybinius mechanizmus prieš veganus. Pasakius „Aš esu veganas“, aplinkiniai pradeda daryti įvairiausias prielaidas, žiūri stereotipiškai: „Manai, kad tavo moralė aukštesnė nei mano? Nori mane pakeisti, kontroliuoti, varžyti?“ Tam, kad karnizmas išliktų vyraujančia ideologija, kaip ir kitoms ideologijoms – rasizmui, seksizmui – jam būtina skelbti, kad viskas, kas yra prieš karnizmą, yra blogai. Būtent dėl to veganų ir visavalgių santykiuose kyla konfliktai. Svarbu paminėti ir tai, kad veganai jaučia, jog turi neatidėliodami skleisti žinutę ir dalytis tuo, ką sužinojo. Kai sužinai apie žiaurumą, brutalumą, statistinius skaičius ir pamatai vaizdo įrašus, kuriuose gyvūnai kankinasi, tuomet jauti būtinybę kuo greičiau imtis veiksmų visa tai sustabdyti. Tai padaryti labai sudėtinga, kai tave bando sustabdyti dėl to, kad tau tiesiog rūpi gyvūnai ir planeta. Jei vieną dieną visi atsibudę suprastų, kad kiaušiniai, mėsa ir pieno produktai, pagaminti iš mielų šunyčių ir kačiukų, daugelis žmonių emociškai jaustųsi labai blogai ir norėtų imtis veiksmų padaryti galą kankinimams.
Vis dėlto, santykiai tarp abiejų grupių įmanomi, jei suprantami efektyvios komunikacijos principai.
Taigi sakote, kad, pavyzdžiui, veganas ir visavalgė galėtų būti pora?
Žinoma. Tokių pavyzdžių yra daugybė. Dažnai žmonės daro prielaidą, kad santykiuose abu žmonės turi būti labai panašūs. Tačiau skirtumai visuomet yra tiek romantiškuose, draugiškuose ar šeimos santykiuose. Problema ne skirtumai, o kaip tuos skirtumus suprantame. Daugelis veganų atranda, kad jei partneris, būdamas ne veganas, supranta, kaip jie mato pasaulį ir juos palaiko, tampa sąjungininku, tuomet santykiai būna harmoningi.
