Kiaušinis gali sudrebinti jūsų įsitikinimus ir moralę. Bent jau taip nutiko Sasekso grafystėje Didžiojoje Britanijoje atsidarius iš pramoninių paukštynų išgelbėtų vištų prieglaudai „Hen Heaven“, prekiaujančiai „cruelty-free“ ženklu pažymėtais kiaušiniais. Pagal britų laikraštį „The Guardian“, tai tapo išbandymu ir galimu klystkeliu ne vienam veganui.
Vegetarizmas turi ne vieną atmainą ir kai kurios iš jų, kaip ovo vegetarizmas ir lakto-ovo vegetarizmas, pritaria kiaušinių vartojimui. Tuo tarpu savo filosofiją turintis veganizmas, griežtai iš mitybos raciono išbraukiantis gyvūninės kilmės produktus, tokių išimčių neteikia. Atrodo, kad netgi pats „cruelty-free“ ženklas, užtikrinantis, kad išgaunant pažymėtą produktą gyvūnas nepatyrė jokio žiauraus elgesio, neturėtų kiaušiniams prie veganų stalo uždegti žalios šviesos, bet ne viskas yra taip paprasta.
Į „The Guardian“ pradėtą diskusiją įsitraukę veganai pasiskirstė į dvi stovyklas. Viena veganų pusė teigia, kad taikiomis ir geromis sąlygomis auginamų vištų kiaušiniai gali būti valgomi ir „cruelty-free“ kiaušinių pirkimas gali padėti išgelbėti dar daugiau vištų, o kita pusė šią iniciatyvą laiko naivia ir skatina atrasti kitą būdą kovoti už gyvūnų teises.
Į klausimą, kaip reikėtų išspręsti šią dilemą, atsako asociacijos „Už gyvūnų teises“ atstovė Aušra Karklytė:
„Negalėčiau sakyti, kad „cruelty-free“ judėjimas yra priedanga vartoti kiaušinius. Manau, kad žmonės, pritariantys šiam judėjimui, nuoširdžiai tiki tuo, ką daro, tačiau nemąsto ilgalaikiais terminais ir negalvoja apie gyvūnus kaip apie asmenybes ir laiko juos savo poreikių tenkintojais. „Cruelty-free“ kiaušinių pirkimas ir jų nevalgymas tikrai nėra sprendimas, jeigu norima apsaugoti vištas nuo išnaudojimo maisto pramonėje.
Kaip gyvūnų teisių organizacijos atstovei ir veganei šis judėjimas man kelia ne vieną klausimą. Pirmiausia, jeigu tokios produkcijos poreikis auga, ar pelno siekdami jų gelbėtojai nesugalvos „skatinti“ kiaušinių dėjimą maisto papildais, mineralais ir kitokiais priedais? Kaip bus elgiamasi su vištomis, kurios bus per senos, kad dėtų kiaušinius? Ar jos bus laikomos tol, kol mirs sava mirtimi? Ar bus pajėgus toks „cruelty-free“ paukštynas išlaikyti tūkstančius vištų, kurios neduos jokio pelno, bet joms bus reikalingas sveikas ir maistingas pašaras, erdvė ir žmonės, kurie jas prižiūrės? Jeigu poreikis vis labiau augs, ar nebus vištos priverstos perėti viščiukų, kad augtų ir kiaušinių produkcija? Kur bus dedami vyriškos lyties paukščiukai (pramoniniuose paukštynuose jie iškart utilizuojami kaip neduodantys naudos)?
Viena vertus, vištų laikymas artimomis laisvei sąlygomis visada yra geriau už mažyčius narvelius paukštynuose, kur stinga dienos šviesos, švaraus oro ir tarp paukščių masiškai plinta ligos. Todėl dažnas žmogus pasakytų, kad sprendimas, kaip taikoje ir meilėje sugyventi su vištomis, yra rastas, o tokie kiaušiniai gali būti pasiimti kaip užmokestis už geras sąlygas. Atrodytų, kad viskas yra puiku, bet to negalima vadinti veganizmu. Yra atvejų, kai patys veganai savo kiemuose augina vištas, bet nesiekia gauti iš jų naudos, nevalgo jų kiaušinių. Tokie žmonės tikrai išpažįsta veganizmo idėjas ir jomis vadovaujasi.
Į klausimą, ar galima valgyti „cruelty-free“ kiaušinius, galiu atsakyti pragmatiškai: jeigu manai, kad gyvūnai yra tam, kad duotų žmogui naudos, tuomet galima. Jeigu manai priešingai, tokių minčių tikrai nekils. Iš patirties galiu pasakyti, kad, kai ilgą laiką nevartoji gyvūninės kilmės produktų, nebejauti poreikio ir išmoksti gaminti kitaip – net nežinočiau, ką daryti, gavusi kiaušinių.“
