Kiek kartų jūsų vaikas iškėlė sceną parduotuvėje, čiulpdamas ledinuką? O gal niekaip negalite pamiršti, kaip savo gimtadienio šventėje, suvalgęs torto, jis tapo nesutramdomas? Ar teisinga kaltinti ryškiaspalvius „Haribo“ meškiukus ar šokoladinius saldainius dėl to, kad nesusitvarkote su mažuoju vijurku? VMGonline.lt ieško kaltų.
Cukrus iš tikrųjų suteikia trumpalaikį energijos pliūpsnį, dėl jo išsiskiria laimės hormonais vadinami endorfinas ir dopaminas, tačiau hiperaktyvumo neskatina. Vilniaus universiteto neuromokslininkė Urtė Neniškytė tikina, kad cukraus vartojimas ir padidėjęs vaikų aktyvumas – moksliškai nepagrįstas mitas, o dėl siautėjančių vaikų kaltę suversti reikėtų aplinkai.
Urtė Neniškytė. E. Kurausko nuotr.
„Cukrus įtakos elgesiui neturi. Buvo atlikti tyrimai, kurių metu priklausomybė tarp momentinio cukraus vartojimo ir padidėjusio hiperaktyvumo nebuvo nustatyta. Suaktyvėjusį vaikų elgesį lemia aplinkybės: šventės, kiti vaikai, t. y. aplinka.“
Refinery29.com rašo, kad tyrimai prasidėjo dar 1973-aisiais. Alergologas Benjaminas Feingoldas buvo pirmasis teigęs, kad dažikliai, dirbtiniai skonio priedai ir konservantai veikia vaikus. Nuo jo paskelbtų teiginių, kurie buvo rekomendacinio pobūdžio ir nukreipti ne į cukrų, daugelis kritikos strėles priskyrė ir cukrui, esančiam saldumynuose.
„Šiais laikais cukrus apskritai yra demonizuojamas. Nesakau, kad rafinuotas cukrus yra gerai – šeimoje patys jo vengiame, laisvai nevartojame. Kita vertus, svarbu nepamiršti, kad vaikai natūraliai yra aktyvūs“, – komentuoja mokslininkė.
Tiesa, yra tikimybė, jog vaikų aktyvumui įtakos gali turėti saldumynuose naudojamos spalvos, rašo Washingtonpost.com.
