Žodį sidras žinome visi, bet kiek iš mūsų žino, kokios sudėties ir iš kur kilęs gėrimas turi teisę būti juo vadinamas? Žinau, kad vienetai, ir šis mano žinojimas ateina iš ne itin ilgos, bet labai aktyvios darbo su restoranų bei barų lankytojais patirties. Dėl to galiu drąsiai teigti, kad tik vienas iš dvidešimties savo žiniomis galėtų, geriausiu atveju, pataikyti į septintuką. Statistika ganėtinai liūdna, tad siūlau išsinerti iš didžiųjų korporacijų ar neteisingų vietinės valdžios įstatyminių reglamentacijų pinamos kreivos informacijos kilpos ir susipažinti su tikrais faktais.
SIDRO GIMTINĖ
Sidras (ang. cider, pranc. cidre, isp. sidra) tradiciškai yra nestiprus (nuo 1,2 % iki 8,5 %) fermentuotas alkoholinis gėrimas, gaminamas iš obuolių sulčių. Kaip ir dauguma kitų mums žinomų alkoholinių gėrimų, jis gimė įprastomis namų sąlygomis, gimė ten, kur buvo palankiausia aplinka ir būrėsi žmonės, linkę eksperimentuoti. Rašytiniai šaltiniai mini, kad sidras ir jo gamybos technologijos egzistavo net senovės graikų ir romėnų laikais, o romėnams 55 m. pr. Kr. įsiveržus į Anglijos salyną paaiškėjo, jog vietos gyventojai jau tuo metu žinojo, kaip iš obuolių išspausti sultis ir pasigaminti svaiginančio obuolinio. O štai obelys, istorikų teigimu, nėra tradiciniai Europos žemyno medžiai. Jų šaknys formavosi Kazachstano miškuose ir tik vėliau šie vaismedžiai buvo atgabenti į Senąjį Žemyną, kur įvyko jų adaptacija, įtakota vietos gyventojų poreikių bei klimato sąlygų.
Sidro statinės
Tikrieji sidro tėvai iki šiol tiksliai neįvardinti, tačiau Didžioji Britanija, klimato sąlygų ir tinkamo dirvožemio dėka, yra laikoma šalimi, kuri padėjo pagrindus šio gėrimo atsiradimui.
Prancūzija yra antroji šalis, kuri gali didžiuotis savo indėliu į sidro istorijos raidą. Tokie Prancūzijos šiaurės regionai kaip Normandija, prieš šimtus metų neigiamai pasaulinės klimato kaitos paveikti, nebegalėjo toliau kultivuoti vyndarystės ir palengva vynuogynus šiose žemėse pakeitė obelys. Prancūzai, būdami prancūzais, gerokai sofistikavo sidrą bei modernizavo jo gamybos technologijas. Britų įprastai naudotus molinius indus ar žemo ūgio stiklinius butelius Prancūzijoje pakeitė ilgakakliai šampaniniai buteliai, klasikinių britiškų pintų vietą užėmė lieknakojės taurės.
Ispanija, kaip sidro šalis, labai plačiai neminima, bet ir ji su savo beveik 800 metų trunkančiomis sidro gamybos bei vartojimo tradicijomis užima garbingą vietą sidro istorijos žemėlapyje. Ispanijoje, taip pat, kaip ir Prancūzijoje, sidro gamyba koncentruojasi šiaurinėje šalies dalyje. Asturijos ir Baskų regionai yra pagrindiniai Ispanijos plotai, kuriuose yra sąlygos auginti obelis ir kur sidras užima dominuojančią poziciją sidro ir vyno kovoje.
„KAIP“, O NE „KAS IR KUR“
Kalbant apie sidro kokybę, visiškai nesvarbu, kur sidras yra pagamintas ar kiek metų gamybos patirties yra sukaupęs gamintojas. Svarbu žinoti, kaip sidras buvo gaminamas ir kokios sudėtinės dalys suformavo galutinį jo kūną. Tradiciškai tikrą sidrą sudaro šviežiai spaustos fermentuotos obuolių sultys, skonio intensyvumo mažinimui kai kurie gamintojai naudoja vandenį, bet jo kiekis tūryje neturėtų viršyti 5 %. Be fermentacijai ir alkoholio išsiskyrimui būtinų mielių sidro gamyboje taip pat gali būti naudojamas cukrus ar vaisių sultys. Tradicijas puoselėjantys gamintojai naudoja natūralų cukrų ir laukines ant obuolių odelių besikaupiančias mieles. Cukrus dedamas fermentacijos proceso pradžioje siekiant suaktyvinti mieles arba po fermentacijos norint suteikti sidrui skonio tvirtumo.
„Norint pagaminti skaidrų sidrą, reikia panaikinti mieles. Tai daroma sukratant butelius ir juos sustatant ant butelio galvutės. Taip jie stovi tol, kol didžioji dalis mielių nukrenta ant kamščio, mažiausiai 3 ar 4 mėnesius. “
ATSKIRTI TIKRĄ NUO PAGAMINTO IŠ KONCENTRATO
Sidre sutinkami sulfitai yra neišvengiamas šiuolaikinės maisto pramonės ir fermentuotų gėrimų atributas. Ankstyvaisiais sidro gamybos metais jie nebuvo naudojami, bet dabar būtent jų dėka mes galime mėgautis ilgai trunkančiu gaminio šviežumu bei nepakitusiomis jo skoninėmis ir struktūrinėmis savybėmis. Jokie kiti dirbtiniai priedai, išskyrus tam tikrais atvejais naudojamą angliarūgštę, į tikro sidro vardo vertą gėrimą nededami, tad būkite budrūs ir neapsigaukite viliojami iš sulčių koncentrato pagamintais įvairiais sorbatais, dažikliais, kvapikliais ir konservantais prisotintais margaspalvių pakuočių sidro gėrimais.
Būtinai skaitykite gaminių etiketes ir ieškokite jose produkto kilmės vietos bei sudėties aprašų. Akims užkliuvus už Didžiojoje Britanijoje esančių Herefordšyro, Somerseto, Ilminsterio, Prancūzijos Normandijos ar Ispanijos teritorijoje gyvuojančių Asturijos bei Baskų regionų, galėsite būti ramesni dėl produkto natūralumo ir kokybės.
