„Penki žmonės, dešimt rankų, du šimtai hektarų, tad tikrai yra, ką veikti“, – sako Zelbų šeimyna, kasdien besisukanti netoli Šiaulių įkurtame ūkyje „Zelbukis“. Per daugiau nei 20 metų čia buvo auginama įvairi produkcija – nuo bulvių, grikių, kviečių iki cukrinių runkelių bei miežių, tačiau šiandien ūkyje auga kviečiai, rugiai, speltos, avižos bei žirniai, iš kurių ūkininkai gamina natūralius miltus. VMGonline.lt domisi, kaip šis procesas vyksta ir smalsauja, kodėl šeima pasirinko ūkininkų kelią.
Pasirodo, Zelbų ūkio istorija prasidėjo tuoj po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. „Ūkis buvo įkurtas iškart, kai tik galėjome atsiimti senelių žemes. Tai buvo 8 hektarai mano mamos tėvų žemės. Iš pradžių ūkininkavimas mano tėvams buvo veikiau hobis, nes tada neturėjome nei patvarios technikos, nei pakankamai žinių, o ir grūdų tais laikais nelabai kam reikėjo. Buvo sunku išsilaikyti, todėl tėvai visą laiką turėjo kitus darbus, kad išlaikytų šeimą“, – pasakoja tėvų ūkyje už gamybą, fasavimą, pristatymą, rinkodarą ir reklamą atsakinga Neringa Zelbaitė.
Ūkyje dirba visa Zelbų šeima. Nuotraukoje išsirikiavę visi, išskyrus, mamą Rimą – sūnus Tautvydas, marti Danutė, anūkas Motiejūs, tėtis Vytautas ir dukra Neringa. Aldonos Sireikienės nuotr.
Situacija ėmė keistis, kai ūkį stiprinti ir plėsti nusprendė Neringos brolis Tautvydas. Tiesa, mintis pradėti miltų gamybą kilo tarsi savaime. „Visada auginome grūdines kultūras, todėl susimaldavome savų kvietinių miltų. Taip pat pasidalydavome su giminėmis, kaimynais, kol vieną dieną klientų ratas pasidarė platesnis, produkcijos pradėjo prašyti sveiko maisto krautuvėlės“, – prisimena pašnekovė. Iš pradžių šeima ūkyje auginamus grūdus veždavo į artimiausią malūną, tačiau prieš penkerius metus įsigijo nuosavą ir dabar turi tris ūkius, kuriuos sujungę darbuojasi visi drauge.
Neringa patikina, kad tiek augindami grūdus, tiek gamindami miltus nenaudoja jokių cheminių medžiagų, miltų nebalina, tad jie yra visiškai natūralūs. Viename malūne malami balti, o kitame – girniniame – viso grūdo miltai. Kaip gi vyksta gamybos procesas? „Miltų kelias prasideda nuo grūdo ir jo auginimo. Kai grūdas atkeliauja į malūną, jis išvalomas nuo priemaišų, tokių kaip žolių sėklos, šiaudeliai. Tada malame. Miltai po sumalimo turi atsikvėpti ir natūraliai, padedami deguonies, pabalti, o glitimas sustiprėti. Norėdami užtikrinti kokybę ir šviežumą, malame nedideliais kiekiais“.
Pašnekovė pasakoja, kad ilgiausiai, iki pusantro mėnesio, užtrunka baltų aukščiausios rūšies (550) brandinimas, kuriuose po malimo lieka mažiausias sėlenėlių kiekis: „Pramoniniai malūnai neturi tam laiko ar sandėlių. Esame girdėję, jog galimai naudojamos cheminės priemonės, miltai supurškiami su balikliais ir kitomis cheminėmis priemonėmis, kurie padaro, o ne pagamina miltus baltesnius, o glitimą aukštesnį“. O štai rupaus malimo viso grūdo miltams pastovėti nereikia, jie gali būti naudojami iškart po sumalimo. „Taip yra todėl, kad jie yra su visa ląsteliena (grūdo luobele) ir gemalu. Bet ir jų galiojimas trumpesnis – 6 mėnesiai“, – skirtumus aiškina Neringa.
Kairėje – rupiai malti spelta miltai ir spelta grūdai, viduryje – rupiai malti ruginiai miltai ir rugių grūdai, dešinėje – kvietiniai miltai 550 ir kviečių grūdai. Neringos Zelbaitės nuotr.
Tačiau gamybos procesui išskirtinumo suteikia ne tik natūralumo siekis. Pašnekovė sako, kad dirbti pradeda anksti ryte – taip, kaip senelis: „Senovėje svarbiausi darbai buvo dirbami iš ryto. Į malūną žmonės su savo užaugintais grūdais atvykdavo taip pat nuo ryto ir laukdavo eilės susimalti. Tai buvo gera proga pabendrauti, pasimatyti, pasidalyti mintimis apie derliaus nuėmimą. Mes įjungiame savo girninį malūną ryte ir tikime, kad senelio istorijos ir kartu rytinė saulės energija, suteikia miltams stiprumo ir skalsumo“.
Iš viso ūkininkai gamina 14 produktų, tarp kurių rasite skirtingų rūšių miltų, pavyzdžiui, viso grūdo rupiai maltų kvietinių, ruginių, speltos miltų, kvietinių 550 (aukščiausia rūšis), kvietinių 812 (pirma rūšis). „Rūpaus malimo dažniausiai naudojami įvairiai duonai kepti, kvietiniai 550 tinka pyragams, picoms, kvietiniai 812, kurie tamsesni dėl juose esančių sėlenėlių kiekio, tinka trapiems sausainiams ragaišiams. Žirnių miltus dažnai renkasi vegetarai“, – komentuoja Neringa.
Rupiai malti spelta miltai ir grūdai. Neringos Zelbaitės nuotr.
Tarp ūkininkų produkcijos – ir sėlenos, belukštės avižos, kurias šeimyna laiko atradimu: „Kūlimo metu jos išsilukštena savaime, todėl jas galima vartoti košei. Tai natūralus daigus grūdas, sukaupęs mums taip reikiamų vitaminų ir mikroelementų“.
Neringa sako, kad šeimos ūkyje pagaminti produktai keliauja į Vilnių, Kauną, Šiaulius, iš jų miltų gimsta ir gardžiausi kepiniai ne vienoje kepyklėlėje. Ir nors buvo laikas, kai tiek ji, tiek brolis dirbo darbus, nesusijusius su ūkininkavimu, nesigaili to atsisakę. „Mums patinka dirbti sau, tęsti tradicijas ir gyventi gamtos ritmu. Tai suteikia laisvės“, – šypsosi Neringa.
