naujienos Naujienos

Savičiaus gatvės renesansas – kavines nuo bankroto išgelbėjo bendruomeniškumas

Augustė Tamulytė, Savičiaus g. bendruomenės nuotr., 2018-08-30, 15:00


Mažutė Senamiesčio Savičiaus gatvelė, besiglaudžianti šalia Rotušės aikštės, populiarumu ir keliamu šurmuliu niekada nesilygiavo į Vilniaus ar Islandijos gatves, pamiltas naktinio gyvenimo ir gerų vakarėlių gerbėjų. Savičiaus gatvės gyventojai ir praeiviai ilgai stebėjo sparčią čia įsikuriančių restoranų ir kavinių kaitą. 2017 m. balandžio 1 d. prasidėjo gatvės rekonstrukcija, turėjusi trukti keturis mėnesius. Šis iš pradžių gatvės verslininkus išgąsdinęs iššūkis, priešingai nei visi tikėjosi, tapo išskirtinai stiprios bendruomenės pamatu, kuri atvertė naują puslapį ne tik šios gatvės, bet ir viso miesto gyvenimo istorijoje.

Apie Savičiaus gatvės renesansą kalbamės su dviem jos atgaivinimo idėjos iniciatoriais – baro „Bromas“ vadovu Roku Rupeikiu ir itališko stiliaus bistro „Gatvės kepėjai“ įkūrėju bei šefu Audriumi Buroku.

Ar žinia, kad Savičiaus gatvėje vyks ilgalaikiai remonto darbai, jūsų neišgąsdino?

Audrius: Iš pradžių, aišku, išgąsdino, – mes kalbėjomės apie tai, kaip bus sunku. Gatvė buvo nepraeinama – per griuvėsius niekas nenorėjo eiti. Išgyvenom, kad sugadins vasaros sezoną – negalėsime į lauką išsinešti stalų, o viduje vasarą sėdėti niekas nenori. Pradėjome derybas su savininkais, savivaldybe, nes gatvės remontas galėjo pakenkti verslui, bet viskas išėjo atvirkščiai.

Kaip nusprendėte pakviesti žmones vakarieniauti remontuojamoje gatvėje?

Audrius: Tiesiog susitikom, pakalbėjom ir nusprendėm. Su statybininkais susitarėme, kad po darbo jie palygins kelią, patrauks savo įrankius, o mes juos mainais pamaitinsime. Taip atsirado vietos, kur išsinešti stalus. Net restoranas „Balzac“ juos išnešė. Žmonės nenorėjo eiti į jų vidinį kiemą, kur viskas tvarkinga, – norėjo sėdėti Savičiaus gatvės griuvėsiuose. Viskas išėjo spontaniškai, jokio plano nebuvo.

Rokas: Pirmas renginys vyko rugpjūtį. „Facebook“ paskelbėme, kad vyks Savičiaus gatvės street food vakarėlis – nusprendėm daryti grill, „La Storia“ gamino midijas ir išėjo bomba iš lempos. Dar buvome pasikvietę muzikantų – iš medinių padėklų padarėme sceną ir turėjome koncertą. Viskas taip plačiai nuskambėjo, kad kitą vakarą jau nebeturėjau alaus parduoti (juokiasi).

Audrius: Kadangi mes visi patys dirbame – nestovime ir nevadovaujame – todėl kaip ir nematome, kas vyksta. Kitos vietos bent langus turi, o mano virtuvė yra rūsyje – pakilau po keturių valandų darbo ir pamačiau, kad wow, čia kažkas vyksta.

Baro „Bromas“ vadovas Rokas Rupeikis (kairėje) ir itališko stiliaus bistro „Gatvės kepėjai“ įkūrėjas bei šefas Audrius Burokas (dešinėje). Augustės Tamulytės nuotr.

Ko tikėjotės pradėję iniciatyvą?

Audrius: Negalvojome apie tai, ar žmonės ateis, ar ne. Kadangi jų nebuvo ir taip, buvo tikėtina, kad bet kokia iniciatyva duos vaisių.

Kaip situacija klostėsi toliau?

Audrius: Tymo turguje vykdavo „Open Kitchen“, paskui chebra iš ten ateidavo ir sakydavo: „O, kas čia vyksta? Prasidėjo įrašai „Facebook“…

Rokas: …labai greitai įvyko grandininė reakcija.

Audrius: Niekas negalėjo patikėti, kad gatvėje tiek daug žmonių. Dabar savaitgaliais irgi tas pats. Tuos mėnesius, kurie buvo visiškai nepelningi, kai apyvarta sumažėjo per pusę, atpirko vasaros laikotarpis, nors jis buvo tik skolų padengimui. Be šios idėjos būtume neišgyvenę.

Rokas: Iš savivaldybės sulaukėme palaikymo, daug padėjo Erika Furman, inovacijų organizacijose ekspertė. Ji davė daug gerų patarimų – jais pasinaudojome. Su savivaldybe pasiekėme kompromisą, kad balandžio 1–spalio 31 d. gatvė nuo penktadienio 19 val. iki sekmadienio 24 val. bus uždaroma.

Kaip į jūsų situaciją reagavo kiti restoranai? Ar sulaukėte palaikymo?

Audrius: Kalbėjome su Vilniaus g., kuri buvo užstrigusi remonte, atstovais. Galvojome ir patys, kaip čia bus, ar darbai neužsitęs kaip Vilniaus gatvėje (truko apie metus laiko – aut. past.). Bet darbininkai labai stengėsi, kad viskas būtų laiku. Taip pat kalbėjomės su Stiklių gatvės atstovais, jie svarstė uždaryti gatvę. Iš tiesų, turėjome idėją uždaryti visą arteriją – nuo Savičiaus iki pat Stiklių gatvės pabaigos – ir paversti ją pėsčiųjų zona, bet, gaila, nepavyko.

Savičiaus g. bendruomenės nuotr.

Kodėl nerezervuojate staliukų?

Audrius: Šiuo metu yra taip, kad gatvė uždaroma penktadienį 19 val. , o žmonės pradeda rinktis nuo 18 val. ir laukia – tu tik stalus pradedi nešti į lauką, jau visi „čia mano, čia mano“, ir 19 val. viskas būna sausai užimta, tik spėk gaminti.

Rokas: Sulankstytus staliukus į gatvę išnešu 18.30 val. – žmonės laikosi tų stalų, kad tik gautų vietą. Grupelės ateina ir girdi, kaip tarpusavyje kalbasi: „Aš laikau du stalus, tu – keturias kėdes.“

Audrius: Vieną kartą žmogus paskambino paklausti, ar gali rezervuoti staliuką, o aš jam sakau: „Staliukų nerezervuojame, bet ateikite, kažkaip gal pavyks.“ Jis patylėjo ir sako: „O tai kaip mums papulti į vakarėlį?“ (juokiasi).

Kokį vaidmenį šitoje istorijoje vaidina bendruomeniškumas?

Audrius: Labai didelį. Nebuvo net tokios minties, kaip čia man dabar bus, jei tu pardavinėsi visur savo alų, o aš negalėsiu. Visi buvo labai iniciatyvūs. Nespėji kažko padaryti, jau penktadienis, 18 val., kažkas prisimena: „O, meniu reikia atspausdinti!“ ir perbėga per barus, atspausdina, išnešioja.

Rokas: Toks bendruomeniškumas gimė natūraliai. Visi vienu metu labai išgyvenome, kaip remontas gali mus paveikti. Čia vyksta nuolatinė mainų programa, vienas kitą labai palaikome ir tai natūraliai persiduoda žmonėms. Jie, sėdėdami gatvėje, mato, kaip mes bendraujame. Kai viskas prasidėjo, nebuvome pratę prie tokio srauto – buvo ir panikos, ir džiaugsmo. Žmonės, ateidavę čia, sakydavo: „Ateiname, nes tarp jūsų nejaučiame konkurencijos.“ Savičiaus gatvėje ji iš tiesų yra išnykusi.

Audrius: Jei anksčiau baigi, o kolegos dar dirba, tai savo stalą palieki – chebra jį įsineša pas save, o kitą dieną pasiimi. Kartais matai, kad aplink tą patį stalą stovi skirtingų barų ir restoranų kėdės (juokiasi).

Rokas: Tai suteikia daug žavesio. Turbūt tai ir traukia žmones čia ateiti.

Augustės Tamulytės nuotr.

Ką jums patiems ši istorija pasakoja apie Vilniaus restoranus ir kavines?

Audrius: Tai, kad Vilniuje trūksta tokių įdomių vietų – pasisėdėjimui, pabuvimui vasaros metu. Savičiaus gatvėje pasijauti kaip patekęs į atvirą klubą.

Rokas: Kartais atrodo, jog žmonės susipažįsta tiesiog čia būdami . Dabar viskas taip nusistovėję, kad išėjęs į gatvę nespėji rankos kilnoti – visus jau pažįsti. Prasideda savaitgalis, rodos, žmonės išvažiavę prie jūros, ežerų, bet ateina vakaras, ir gatvė vėl pilna – visi sugrįžta, susiburia. Savičiaus gatvė yra unikumas – nieko panašaus Lietuvoje nėra vykę. Atmosfera lyg Pietų Europoje – eini Italijoje ar Ispanijoje, gatvelės uždarytos, šurmulys, muzika, geras vibe.

Rokas: Vakare išeinu, žmonės klausia, ar turiu dar laisvų staliukų, sakau: „Nieko nebeturiu!“ Paskui pamatai, kad chebra ant šaligatvių susėdę, alų geria. Gera čia, nesinori išeiti.

Kokios savybės vienija Savičiaus gatvės bendruomenę?

Audrius: Draugiškumas…

Rokas: …ir palaikymas. Išskirtinis momentas buvo pernai, kai susidūrėme su tokia didele problema. Kalbėjomės: „Kaip mes darysim? Ką darysim? Tu išeini, neišeini? Gal galvoju, neik, pasilik? Pabandysim, pasižiūrėsim kas gausis.“ Tai subūrė.  Be proto geras jausmas, kai ateini į gatvę ir žinai, kad yra Audrius, Edma, Arūnas – visi kaip šeima.

Audrius: Anksčiau nebuvome draugai, susidraugavom savaime.

Rokas: Gal dėl to, kad visi esame kažkuo panašūs…

Audrius: …nenusistatę prieš kitus, draugiški. Kartu nusprendėme, kad vienas kito palaikymas yra daug geriau nei konkurencija – visi viską pasidalija, visiems čia gera.


KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: