istorija

„Savas margutis“: pavasarinio jausmo knyga, pilna margučių dekoravimo prasmių ir paslapčių

Vasarė Butkutė, Šarūnės Zurbos nuotr., 2019-04-09, 15:00


Pagalvojus apie Velykas ir jų simbolius, turbūt daugeliui pirmiausiai šautų mintis apie kiaušinį. Tačiau kad išmarginto kiaušinio simbolika kur kas gilesnė nei gali pasirodyti – apie tai šiais laikais jau nutuokia retas. Siekdamos papasakoti apie lietuviškus kiaušinių marginimo būdus, apie margučių raštų prasmes ir marginimo ritualo ypatingumą, mama ir dukra, Dalia Bazarienė ir Eglė Bazaraitė, ir parašė knygą „Savas margutis“.

„Dviejų Tylų“ leidyklos išleistoje knygoje susitikusios dvi kartos kviečia ne tik išmokti marginti kiaušinius, bet ir atrasti tarpusavo ryšį stiprinantį Velykų ritualą. „Visą gyvenimą, kiek save prisimenu, užsiėmiau marginimu,“ – apie ryšius su šia tradicija pradeda pasakoti tautodailininkė Dalia. „Tačiau anksčiau niekada nesusimąstydavau, kad tai yra kažkoks menas ar ritualas. Kaip ir su duonos kepimu – darai, nes reikia. Yra Velykos, turi būti ir margučiai. Su marginimu jau vaikystėje supažindino mama, o pati intensyviai tuo užsiimti pradėjau būdama studentė, vėlesniuose kursuose. Tačiau daugiausiai – jau ištekėjusi ir su šeima apsigyvenusi bendrabutyje. Tada visos jaunos šeimininkės susirinkdavome, dalydavomės dažais ir kartu margindavome.“

Šarūnės Zurbos nuotr.

Kad daro kažką ypatingo, Dalia suprato atsiradus tautodailės judėjimui. Jam prasidėjus, imtas kreipti dėmesys į sodų pynimo, verbų rišimo bei kitas liaudies meno rūšis, o tarp jų ir į margučių marginimą vašku ir skutinėjimu. Daliai itin sekėsi du dalykai: pynimas iš vytelių ir marginimas. Kaip priduria jos dukra, architektūros mokslų daktarė, per savo gyvenimą Dalia dėstė įvairiausius rankdarbius: „Ji ir dabar tuos rankdarbius tebemoka, tačiau pynimas ir marginimas buvo tai, ką mama darė jei ne mieliausiai, tai išskirtiniausiai. O tada prasidėjo kvietimai į parodas ir viskas įgavo pagreitį“, – apie kelią į knygą pasakoja Eglė.

Tiek mama, tiek dukra svarsto, kad greičiausiai jų užsiėmimas marginimo menu pradėtas taip vertinti, nes iki šiol tai tebėra nišinė veikla. Pasak jų, megzti, siuvinėti, nerti yra įprasta ir apie tai literatūros yra daug, o informacijos apie margučius galima rasti nebent autoriniuose albumuose. Tačiau jie tėra savos kūrybos pristatymas. Taigi, autorės nusprendė parengti informacinę knygą: „Atrodo, visi lyg ir žino, kaip ir ką daryti, tačiau kai reikia paaiškinti kitam, gali parodyti tik daug gražių nuotraukų. O koks turi būti pagaliukas? Koks vaškas? Apie tokias detales ir norėjosi kalbėti. Arba, pavyzdžiui, daug žmonių įsitikinę, kad vietoje vaško galima naudoti parafiną. Visgi ne, su juo nepavyks“, – aiškina Eglė.

Kairėje – Dalia Bazarienė ir Eglė Bazaraitė, dešinėje – knyga „Savas margutis“  Šarūnės Zurbos nuotr.

Dėl noro perduoti savo žinias ir „Savo margučio“ viršelis yra visiškai švarus, tuščias – tikslas yra skaitytojus įkvėpti patiems kurti margučius, ieškoti savo ritualo ir leisti laiką su šeima. Dalia priduria, kad dar vienas knygos tikslas yra išsaugoti tradicinį margutį kaip tautos paveldą. Užtat knygoje nerasite tokių dalykų kaip kiaušinių dekoravimas žolelėmis ar kaimynų tradicijų – Lietuvai nuo seno buvo būdingas tik marginimas vašku ir skutinėjimas. Žinoma, Dalia sutinka, kad naujoves irgi svarbu įsileisti: ryškios sintetinių dažų spalvos ar spalvotas vaškas suteikia dar daugiau saviraiškos galimybių.

Knygoje kalbama tiek apie techniką, tiek apie kitus svarbius momentus: kiaušinių dažymą, spalvas ir jų prasmę, simbolius ir ženklus. Taip pat buvo siekiama parodyti, ką marginimo procesas gali reikšti žmogui, kaip tai svarbu žvelgiant per asmeninę ir šeimos prizmes. Margutis nėra vien dekoratyvus elementas – tai tarsi atvirukas, linkėjimas. Negana to, labai asmeniškas.

Kaip pasakoja Dalia, net lietuviams būdingi geometriniai raštai yra tarsi rašysena, nes kiekvienas margina individualiai: „Nužvelgęs margutį gali neabejotinai atskirti savo. Tik kartais saviškius painioju su Eglės, nes mūsų stilius turi panašumą. Vyriausioji anūkė, kuriai dabar yra 13-ka, irgi panašiai margina. Literatūroje rašoma, kad raštai yra paveldimi iš kartos į kartą.“

Šarūnės Zurbos nuotr.

Pagrindiniai ženklai, kuriuos naudojant margučiai dekoruojami, yra saulutės, žalčiukai, kiti geometriniai objektai. Tačiau akla kopijavimo technika čia nesuveiks, nes raštas niekuomet neišeis toks pat – savitumo suteiks tiek paties žmogaus ranka, tiek kiaušinio forma. Visgi esant pagrindiniams ženklams, laisvė ir saviraiška yra tai, kaip šiuos ženklus kiekvienas individualiai interpretuos ir kokią kompoziciją sudarys. O dažniausiai rankos pačios atranda rašto kelią.

„Na, o prasmių žinojimas suteikia margučiui tam tikrą turinį“, – atskleidžia Dalia. „Pasitelkdamas raštus, kiekvienas jais surašo savo norus, linkėjimus. Didžioji visuomenės dalis įsitikinusi, kad nudažius margutį būtina suvalgyti, tačiau jis, kaip minėta, yra kaip atvirukas. Margutis gali būti saugomas namuose, kad apsaugotų nuo nelaimių, atneštų namams laimę. Taigi, „Savas margutis“ – bendromis jėgomis sukurta pavasarinio jausmo knyga.“


KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: