Keramikės Karolinos Byczkowskos kelias į šį amatą perkirto ne vieną sieną – Prancūzijos, Lenkijos, Danijos, Latvijos. Viskas prasidėjo dar 2003-iaisiais, kai svečiuodamasi Prancūzijoje ji pirmąkart iš arti pamatė, kaip ant rato gimsta puodynės. Nuo to karto ji pradėjo ieškoti būdų, kaip keramiką paversti savo gyvenimo dalimi. Savo tikslą ji pasiekė – po dešimties metų atsirado „Spiek Ceramiczny“.
„Spiek“ – ne vienas tų pavadinimų, sudėliotų iš šeimos vardų pirmų raidžių. Tai keramikų vartojamas žodis, nusakantis dirbinio būseną, kai jo cheminė sudėtis pasikeičia taip, kad jis neabsorbuoja vandens, todėl yra patvarus ir tinkamas kasdieniam naudojimui. Skamba komplikuotai? Paprastai tariant, „spiek“ nusako dirbinio patvarumą. Tai, kas tikrai svarbu.
Masz Talerz ir Karolinos Byczkowskos nuotr.
Šiandien iš Poznanės kilusi keramikė gyvena ir dirba Latvijos sostinėje. Nedidukėje studijoje yra ir jos dirbtuvės. Bet indai išsibarstę po įvairių virtuvių ir miestų restoranus. Karolina tikisi, kad vieną dieną atsiras ir parduotuvė.
„Keramika yra labai plati. Kiekvienas aplankytas užsiėmimas ar dirbtuvės atskleidžia skirtingą amato pusę: žiedimą, glazūravimą, skulptūrą, lipdymą rankomis, liejimą, alternatyvius degimo būdus ir t. t. Aš vis dar mokausi ir tobulėju – šioje srityje tam nėra pabaigos“, – teigia moteris.
Kol kas K. Byczkowska daugiausiai kuria indus bei dirbinius namams. Tam ji naudoja akmens masę arba porcelianą. Abi medžiagos yra atsparios ir dėl to iš jų sukurti gaminiai gali būti naudojami namų virtuvėse bei restoranuose, netgi plaunami indaplovėse.
Artur Bugno ir Radoslaw Berent nuotr.
Karolinos istorija yra iš tų, kuriose pasakojama, kaip pomėgis tapo darbu. Prancūzijoje užgimęs susidomėjimas nenuslūgo, tačiau studijuoti šio dalyko universitete ji nepasirinko. „Į Poznanės menų universitetą nestojau, nes piešimas nebuvo mano stiprioji pusė. 2009-aisiais pabaigiau Ekonomikos universitetą ir Varšuvoje pradėjau dirbti įmonėje, kurios veikla buvo susijusi su ES fondais. Ten gyvendama ir pradėjau lankyti keramikos užsiėmimus, kurių Poznanėje nebuvo. Kadangi užsiėmimuose buvo suteikiami pagrindai, vėliau pradėjau ieškoti skirtų pažengusiems, vykau į Daniją, ir, žinoma, tobulinausi Lenkijoje“, – pasakoja ji.
Karolinos Byczkowskos nuotr.
Taigi po metų darbo kompanijoje ir vakarinių keramikos „studijų“ Karolina nusipirko žiedimo ratą ir grįžo į gimtąją Poznanę. Investavusi į degimo krosnį, kaime atidarė savo studiją. Sename name su sodu kelis kambarius ji paskyrė darbui, kita dalis namo dar laukia savų dienų. Vis dėlto, taip susiklostė, kad nuo 2017-ųjų pradžios Karolina su šeima persikėlė į Latviją.
Šiandien jos indus galima pamatyti eilėje restoranų ir kavinių: „Old Street Restaurant“ (Dublinas), „Taszka – Wine&Petiscos“ (Vroclavas), „W Kontakcie“ (Vroclavas), „Muga“ (Poznanė), „Suszone Pomidory“ (Poznanė), „Lars Lars“ (Poznanė), „Porkownia“ (Varšuva), „Miso Place“ (Krokuva) ir kituose.
Karolinos Byczkowskos nuotr.
Apie tuos, kuriais žavisi
„Sudėtinga įvardyti vieną. Tačiau jei reikėtų, tuomet minėčiau pačios žymiausios keramikės pavardę – Lucie Rie. Jos dubenų ir vazų formos įkvėps amžius! Norėčiau darbuotis tiek, kiek ji – iki 88-erių.
Taip pat išskirčiau kiek kitokią kūrėją Bodil Manz. Įsimylėjau jos kurtus cilindro formos dirbinius – jie atrodo tarsi permatomi, subtiliai papuošti. Žaviuosi lenkų menininkės Monikos Patuszynskos darbais ir kaip ji dirba su porcelianu, naudodama gipsines formas. Dar mėgstu japono En Iwamura keramiką. Jis kuria puikias instaliacijas, bet labiausiai man patinka jo skulptūros, kuriose yra veido motyvas. Šio autoriaus darbai persigėrę japonų „Ma“ filosofija. Norėčiau pridėti ir Jamesą ir Tillą Watersus – jų subtilių detalių ir spalvų kūrinius dievinu, jie spinduliuoja harmoniją.“
Karolinos Byczkowskos nuotr.
Daugiau „Spiek Ceramiczny“ darbų galima rasti www.spiekceramiczny.pl arba „Facebook“ paskyroje.
Skaitykite VMGonline.lt pokalbį su keramike Simona Kaunaite, kūrusia indus tokiems Lietuvos restoranams kaip „Džiaugsmas“, „Monai“, „Dublis“, „Ingredientai“ ir daugeliui kitų.
