Ar esate kada lankęsi restorane, kuris neturi nei tikslaus adreso, nei nuolatinės virtuvės, nei tikslaus darbo laiko? Restorane, kuris veikia kartą per mėnesį ar savaitę? Kuris netelpa į tradicinės maitinimo įstaigos suvokimo rėmus, tačiau savo patiekiamo maisto kokybe, potyriais prie vakarienės stalo ir kokybiškais pašnekesiais su naujai sutiktais žmonėmis pranoksta linksmybes prašmatniausiuose restoranuose?
Pirmosios slaptų restoranų kultūros apraiškos pasaulyje pasirodė dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Šio reiškinio ištakomis kai kurie ekspertai laiko JAV Sausojo įstatymo laikotarpiu (1920–1933 m.) gyvavusią barų, kuriuose nelegaliai prekiauta alkoholiniais gėrimais, tradiciją. Antrąjį kvėpavimą slapti restoranai, dar vadinami vakarienių klubais, įgavo beveik prieš dešimtmetį – JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kitose Vakarų šalyse sparčiai ėmė plisti mada vaikščioti po uždarus vakarėlius, kuriuose prie vieno ilgo bendro stalo ar kelių mažesnių patiekiama kelių patiekalų vakarienė. Tiesa, kad tokie susibūrimai nevirstų tik eiliniais vakarėliais, dažniausiai organizatoriai turi vieną reikalavimą – vakarienėse jau dalyvavę svečiai turi atsivesti žmogų, kurio organizatoriai dar nepažinotų.
Dažniausiai žinia apie tokius slaptus klubus ar restoranus sklinda iš lūpų į lūpas, elektroniniais laiškais ar socialiniais tinklais, pavyzdžiui, „Facebook“. O vakaro meniu būsimiems svečiams elektroniniu paštu išsiunčiamas likus tik kelioms dienoms iki vaišių arba paskelbiamas tik vakarienės metu.
Prieš keletą metų Lietuvoje buvo pasirodę keletas slaptų restorano apraiškų, tačiau nė vienas iš trijų man tuo metu žinomų klubų negyvavo ilgiau nei keletą mėnesių. Ilgą laiką vis prisimindavau savo norą apsilankyti paslaptimi apgaubtose vakarienėse (ir nebūtinai Lietuvoje) ir visai atsitiktinai susipažinau su jau daugiau nei metus Vilniuje veikiančio vakarienių klubo „Restoranas be adreso“ organizatoriais – Agne Alenovič ir Jurijumi Radzevič. Agnė pakvietė ateiti į vieną iš jų rengiamų vakarienių ir pamatyti viską iš arti. Taigi vieną spalio šeštadienio vakarą pasiėmę savo vyno ir nusiteikę naujoms patirtims (ir pažintims) patraukėme ieškoti restorano be adreso.
Dau metų pradirbęs profesionaliose virtuvėse, Jurijus Radevič vakarienės klubo idėją mintyse nešiojosi jau keletą metų.
Agne, pradėkime nuo to, kad jūs abu su Jurijumi – ne naujokai virtuvėje.
Tiesa. Jura ir aš jau ilgai dirbame restoranų versle: Jura nuo 2002, aš – nuo 2003 metų. Jura visada dirbo virtuvėje, o aš esu perėjusi įvairius „lygius“ – buvau padavėja, barmenė, vadovė, generalinė direktorė, tad sudėjus mus abu gauname visą restorano personalą, jo patirtį, taigi, pilną komplektą.
Neseniai grįžome iš Tailando, kur aš praleidau šiek tiek daugiau nei 3 metus, o Jura – 2,5 metų. Pagyventi netrumpą laiką tokioje šalyje tikrai įdomi patirtis, tačiau esame laimingi sugrįžę namo. Ypač Jura, nes prieš kelionę į Tailandą jam teko dirbti Airijoje, stažuotis Švedijoje.
Kaip kilo mintis įkurti „Restoraną be adreso“?
Vakarienės klubo idėją Jura mintyse nešiojosi dar nuo tada, kai buvome Tailande. Grįžę į Lietuvą kurį laiką leidome sau pailsėti – niekur nedirbome, kūrėme savo namus, leidome laiką su draugais ir šeima. Vieną vakarą dalyvavome draugų Mildos ir Johano įkurtuvėse – jų butas labai erdvus, su didele atvira virtuve ir dideliu valgomojo stalu. Jurai labai patiko toks išplanavimas, tad juokais pasiūlė pažaisti restoraną jų namuose. Milda ir Johanas sutiko.
Pirmoje vakarienėje dalyvavo 8 draugai, visi tikėjosi įprastos vakarienės – užkandžio, karšto patiekalo ir kažko saldaus. Tačiau liko nustebinti gavę 6-ių patiekalų vakarienę iš sezoninių vietinių produktų. Viskas pavyko puikiai – patiko ir svečiams, ir mums, o svarbiausia – ir šeimininkams, tad nusprendėme pakartoti vakarienę dar kartą – po mėnesio. Taip palengva atsirado tradicija kiekvieną mėnesį bent kartą surengti vakarienę. Ir visai netikėtai tai išaugo į savotišką Vakarienės klubą.
Kodėl pasirinkote tokį, sakykime, neformalų restorano formatą?
Galvoju, kad tokios vakarienės yra įdomios, nes kiekvieną kartą yra kuriamas naujas meniu, šefo fantazija nėra varžoma, neegzistuoja jokie rėmai. Vakarienė vyksta prie bendro stalo – visi svečiai sėdi kartu, kaip bendra kompanija, taip sukuriant ypatingą atmosferą, o mes patys galime atvirai ir laisvai bendrauti su svečiais pasakodami apie patiekalus ir apie save.
Labai smagu, kai dažnai visiškai nepažįstamus žmones suvienija maistas. Malonu matyti, kaip visi bendrauja, dalijasi geromis emocijomis ir mėgaujasi mūsų paruoštais patiekalais. Tai tikrai viena geriausių atpildo formų už sunkų darbą.
Ar tikėjotės, kad „Restoranas be adreso“ per savo dar gana neilgą gyvavimo laiką taip užaugs ar ilgainiui virs į restoraną su adresu?
Visiškai to nesitikėjome (šypsosi)! „Restoranas be adreso“ buvo tiesiog idėja, kurios pagrindinė mintis – dalijimasis savo filosofija, aistra maistui ir aptarnavimui. Buvo pokyčių, vakarienės augo, keitė veidą natūraliai, jaučiant didelį palaikymą iš dalyvavusių žmonių. Kaip žmonės, dirbantys restoranų versle, visada svajojame apie savo restoraną, tačiau restoranas be adreso visada išliks nepriklausomas nuo erdvės – nuolat ieškome naujų vietų ir naujų maisto mylėtojų.
Turbūt skaičiavote, kiek žmonių jau apsilankė „Restorano be adreso“ vakarienėse?
Ne, neskaičiavome. Net buvome pametę vakarienių skaičių, bet dabar paklausti, suskaičiavome: nuo pirmosios vakarienės 2014 m. gegužės 10 d. iš viso įvyko 16 „Restorano be adreso“ vakarienių.
Vakarienės rengiamos kartą per mėnesį, svetingų vilniečių namuose. (Asmeninio archyvo nuotr.)[/caption]
Taigi, restoranas be adreso – labiau restoranas ar labiau bendraminčius buriantis uždaras klubas? Kaip vakarieniautojai apie jus sužino?
Kol kas tai yra bendraminčius vienijantis klubas, tačiau ateityje turime kitų planų, kuriuos skelbti dar anksti. Kriterijų nėra, jeigu nori – dalyvauji. Dažniausiai su buto šeimininkais svečių sąrašą pasidalijame per pusę, tad kompanija visada būna skirtinga, tačiau yra ir nuolatinių lankytojų, kurie nepraleidžia beveik nė vieno renginio.
Nuolatinio „Restorano be adreso“ vakarienių dalyvio portretas. Kokie tai žmonės? Kokių svečių laukiate patys?
Pasitaiko labai įvairių žmonių – ir lietuvių, ir užsieniečių, ir miesto svečių, ir pačių tikriausių foodies, ir mažai besidominčių maistu, ir jaunų, ir vyresnių. Vienas dalykas, kuris visus juos vienija – atvirumas, noras bendrauti, patirti kažką naujo ir susipažinti su naujais žmonėmis. Maistas suartina pačius skirtingiausius žmones, o tai ir yra pagrindinis mūsų tikslas.
Kokio dydžio būna organizuojamos vakarienės. Kur jos vyksta? Kaip dažnai?
Šiuo metu į vieną vakarienę susirenka 15–16 žmonių. Jos vyksta keliose lokacijose miesto centre. Dažniausiai vakarienių klubą rengiame kartą per mėnesį, tačiau yra tekę daryti ir dvi vakarienes per mėnesį. Kartais klubo vakarienės transformuojasi į piknikus arba vėlyvuosius sekmadienio pusryčius (angl. brunch).
Pagrindiniai organizavimo kriterijai yra atvirta virtuvė, didelis stalas, pakankamai kėdžių, neprigrūstas šaldytuvas ir lengvai pasiekiama lokacija. Viskuo kitu mes pasirūpiname patys – tiek indais, tiek įrankiais, tiek stiklu, stalo dekoru ir, be abejo, maistu.
Dėžutėse dažniausiai slepiasi kažkas saldaus kitam rytui prie kavos ar arbatos, kaip savotiškas vakarienės pratęsimas. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Gal galite nupasakoti bendrą vakarienių konceptą? Kas jas vienija?
Vakarienes vienija tai, kad visas maistas yra sezoniškas, iš dalies pačių išaugintas ir niekada nesikartojantis meniu. Galimos tam tikros patiekalų variacijos, tačiau identiškų patiekalų negausite. Vienas iš išskirtinių akcentų – mano pačios rankomis pagamintos dovanų dėžutės, kurias kiekvienas svečias gauna po vakarienės. Dažniausiai tai būna kažkas saldaus kitam rytui prie kavos ar arbatos, kaip savotiškas vakarienės pratęsimas.
O maisto filosofija? Juk kiekvienas virtuvės šefas turi savąją… Kokia yra jūsų?
Kaip sakoma – nėra niekur geriau negu namuose. Kai esi keliavęs ir ragavęs įvairaus maisto, matęs, kaip daugelis šalių didžiuojasi savo patiekalais, susimąstai, kuo mes skiriamės savo patiekalais ir produktais. Juk turime keturis metų sezonus: pavyzdžiui, ilgas vasaras, kurios mums leidžia išauginti begalę daržovių, net ir nebūdingų mūsų kraštui (šiais metais Jura išbandė išauginti artišokus – ir visai neblogai išėjo, tik labai mažai), turime miškus, kuriuose auga neišsenkamas grybų ir uogų lobynas, tad keista, kad dažnai mes to neišnaudojame. Juros filosofija yra grįžti prie maisto gamybos šaknų – užauginti savo daržoves, naudoti tik vietinius produktus, net pasigaminti savo paties lėkštes.
Vakarienių klubas – kas tai jums patiems? Hobis, užklasinė veikla, treniruotė prieš restorano atidarymą?
Iš dalies tai yra viskas, ką išvardijai (šypsosi). Vakarienių klubas yra gera platforma skleidžiant žodį apie save, ateitį ir planus.
Minėjai, kad vakarienės klubo vakarienes organizuosite ir „Valgomajame“ (lapkritį duris atversiantis Agnės ir Jurijaus restoranas). Kuo būsimasis vakarienių konceptas skirsis nuo esamo? Ar bus toks pat slaptas? Gal į šias vakarienes bus lengviau patekti? Ar nesiskirs visai?
Vakarienės klubas „Valgomajame“ taps labiau prieinamas, bet maisto filosofija liks ta pati. „Valgomasis“ veiks daugiausia dienos metu, siūlysime gerai paruoštą lokalų maistą, bet ne tokį ištaigingą, kaip vakarienių. Taip pat „Valgomajame“ klubo vakarienėse galėsime pasiūlyti meniu, suderintą su vynais.
