Pavasarinių dietų beprotybei įsisiautėjant, psichologė Jūratė Bortkevičienė nusprendė atvirai kalbėti apie jų šeimą ištikusį išbandymą, kai jos dukra, modelis Paula Čepinskaitė, sirgo nervine anoreksija.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Su dukra Paula labai ilgai svarstėme, ar reikia kalbėti, bet ji pati mane paskatino: „Mama, tai svarbu, mes praėjome pragarą, bet kartu mes turime apie tai šviesti žmones!“ Sutinku su ja 100 procentų. Nežinau, ar pavyks pranešimo metu nepradėti verkti, nes iki šiol skauda vien tai prisiminus… Kiek tokių mamų, kaip aš, yra? Maniau, kad nedaug, bet pagal tai, kiek Paula sulaukia laiškų ir pagalbos šauksmo, galime manyti ką kita. Tokių mamų, kaip aš, yra daug, jos išsigandusios, pasimetusios, nerandančios pagalbos ir bijančios apie tai kalbėti. Ir aš tokia buvau, bet dabar esu stipri“, – apie sunkią dukros Paulos ligą anoreksiją pasakoja psichologė Jūratė Bortkevičienė.
Daugiau nei 70 milijonų žmonių visame pasaulyje, nepaisant jų rasės, amžiaus, lyties ar socialinio statuso skirtumų, į maistą žvelgia ne kaip į gyvybės ir energijos šaltinį, bet kaip į pavojingą priešą. Daugiau nei 70 milijonų žmonių serga valgymo sutrikimais. Anoreksijos mirtingumo rodikliai yra aukščiausi iš visų psichinių ligų, tačiau nors skaičiai ir gąsdinantys, apie tai kalbėti visuomenėje vis dar tabu. Ką daryti, kai peržengiama riba, kai kalorijų skaičiavimas galvoje skamba it mantra, kai lipimas ant svarstyklių apskaičiuoja ne tik kūno masę, bet ir jo vertę?
Asmeninio archyvo nuotr.
„Nepažinusiam valgymo sutrikimų pasveikimas, rodosi, yra elementarus valgymas ar jo kontroliavimas, tačiau ligos šaknys driekiasi kur kas giliau. Maistas su neįvardytais kalorijų vardikliais sergančiajam – ne tik maistas, tai visos baimės, tai iššūkis, tai kontrolė ir jos nebuvimas, tai tūkstančiai balsų, įkyriai kartojančių, jog nenusipelnei jaustis laiminga ir lengvabūdiška, jog nusipelnei kančios, ir šis nepatenkintas noras, šis atsisakymas žemiškų malonumų pamaitins tave vienu trupinėliu savivertės“, – prisiminimais dalijasi kovą su anoreksija prieš dvejus metus laimėjusi Paula Čepinskaitė. Nors dabar Paula šypsosi, tačiau dar visai neseniai jai teko balansuoti tarp gyvybės ir mirties.
„Sunku paaiškinti, kaip veikė mano pačios protas. Aš suvokiau, kiek žalos man tai daro, suvokiau, kad mano organizmas stovi ant išlikimo ribos. Mačiau kateterius prie savo rankų, kosėjau kraujais, sunkiai bepakildavau iš lovos. Mačiau, kaip kenčia mano artimieji, tačiau buvau tikra, kad jie nesupranta – nesupranta manęs ir mano kančios, kurią gyvenimas man paskyrė.“
Tačiau ne menkesnę kančią išgyveno ir Paulos mama, psichologė Jūratė Bortkevičienė, dabar ligą prisimenanti kaip baisiausią nutikusį košmarą: „Liga pagrobė mano vaiką. Iš pozityvios ir energingos mergaitės ji tapo pikta kalorijas skaičiuojančia mašina, stokojančia žmogiškumo ir gyvybės akyse. Sunkiausia buvo tai, jog nežinojau, kur kreiptis. Jaučiau gėdą, kaltę ir nerimą. Žinau, kad man būtų buvę daug lengviau, jei tuo metu kas nors būtų man pataręs, pamokęs, kaip elgtis susidūrus su iki tol buvusiu svetimu terminu anorexia nervosa.“
Nors suprasti valgymo sutrikimus ir suvokti, su kuo jie „valgomi“, nelengva, bet Paula ir Jūratė konferencijoje „Atsakinga tėvystė“, vyksiančioje kovo 18 dieną parodų ir kongresų centre „Litexpo“, tikisi, kad jų pasakojimas padės žmonėms tapti supratingesniems ir pagelbės apsaugant tuos, kurie kalbėti apie tai vis dar bijo.
