interviu

Prof. dr. Vaidotas Urbonas: saldumynų atimti negalima

VMGonline.lt, Pixabay.com nuotr., 2019-09-16, 13:52


Šeštadienio laidoje „Didysis Alfo kulinarinis šou“ jos vedėjas Alfas Ivanauskas kalbino garsųjį vaikų gastroenterologą prof. dr. Vaidotą Urboną. Ar tai, ką valgo moteris, kai laukiasi, lemia, kaip valgys jos vaikas? Ar tikrai vaikai jaučia, ko reikia jų organizmams, todėl suaugusieji neturėtų kištis ir kontroliuoti? Ar tikrai vaikystėje reikia daug riebalų ir visai nereikia cukraus? Laidoje griuvo ne vienas mitas. Kviečiame paskaityti interviu su gydytoju.

Gydytojau, rekomenduojate vaikams iki dvejų metų neduoti cukraus. Kodėl?

Nei cukraus, nei fruktozės, kurios yra meduje, o taip pat – vaisių sultyse. Nes tai yra produktai, kurie labai greitai padidina gliukozės kiekį organizme, kas reiškia, kad organizmas turi ją labai greitai ir sunaudoti. Kaip? Dėl insulino, kuris padeda gliukozei įsiskverbti į ląsteles. Padidėjus gliukozės kiekiui, staiga išauga ir insulino kiekis, bėda ta, kad insulinas turi ir kitą poveikį – kaupti riebalus.

Tyrimai rodo, kad tie, kurie vaikystėje valgė daug paprastų angliavandenių – cukraus, gliukozės, fruktozės gausių produktų, suaugę dažniau serga širdies ir kraujagyslių ligomis. Šių produktų nesiūlome vartoti žiūrėdami į vaikų ateitį. Tiesą sakant, dveji metai nėra riba. Ir vėliau rekomenduojame nevartoti cukraus arba vartoti jo kuo mažiau.

O riebalų? Mitas ar tiesa, kad vaikams jų riboti nereikia?

Tiesa. Iki dvejų ar trejų metų riebalai neribojami. Pažiūrėkime, kaip yra gamtoje, kas yra natūralu. Motinos savo kūdikius maitina savo pienu, kurio riebumas yra labai didelis. Esu matęs atvejį, kai mamos pieno riebumas siekė 6,3 proc., o tai beveik grietinėlė. Vidutinis pieno riebumas yra 3,8. Taigi, mamos pienu maitinamas kūdikis valgo labai riebų maistą. Tačiau kaip tik tokio jam ir reikia, nes labai sparčiai auga, o riebalai yra ir maisto medžiagų, ir energijos šaltinis.

Sparčiuoju augimo periodu riebalai neribojami, o vėliau turėtų sudaryti apie 30 proc. dienos raciono. Tokią normą Pasaulinės sveikatos organizacija nustatė suaugusiam žmogui, vaikams, žinoma, ji nėra tokia griežta: vaikai labai judrūs ir vienam jų kūno kilogramui energijos reikia daugiau nei suaugusiajam.

Rekomenduojama neapsiriboti tik gyvulinės kilmės riebalais, pavyzdžiui, sviestu, pienu, mėsa, žuvimi, į racioną įtraukti ir augalinės kilmės riebalų. Pusiausvyra yra labai svarbi.

Kai vaikas sako: „Tą valgysiu, o ano nevalgysiu“, mums atrodo, kad rodo kaprizus. Arba štai pirma suvalgo visas daržoves ir tik tada mėsą, o mes norime, kad valgytų viską kartu. Bet gal tiesa, kad vaikai patys žino, kaip jiems reikia valgyti, ir tai, ką jie žino, yra teisinga, o mes su savo taisyklėmis jų mitybą sugadiname?

Leisčiau vaikui valgyti taip, kaip jis nori, bet su sąlyga, kad suvalgys ir mėsą, ir daržoves, o ne tik mėsą arba tik daržoves.

Dėl teiginio, kad vaikai tarsi savaime renkasi tai, kas jiems sveika ir gera, nebūčiau toks tikras. Paklauskite vaiko, ko jis norėtų? Greičiausiai kažko saldaus ar iš miltų. Iš dalies tokį pasirinkimą galima pateisinti fiziologija: saldus skonis yra įgimtas.

Jei mažam vaikui leisite rinktis saldų produktą ar nesaldų, jis mieliau rinksis saldų ir daugiau jo suvalgys. Įdomu tai, kad viena geriausiai skausmą malšinančių priemonių vaikui yra duoti atsigerti saldaus gėrimo.

Be to, vaikai labai aktyvūs, jiems reikia greitai gauti energijos. Riebalai yra energijos atsargos, t. y. riebalą reikia suskaldyti, kad išsiskirtų energija, tai užtrunka, o gliukozė, galima sakyti, yra gryna greita energija.

Taigi, vaikui negalima visiškai uždrausti saldumynų.

Suaugusieji turėtų įsikišti ir riboti, tai savaime suprantama.

Žinote, kas man keista? Ištempę metus ar dvejus, pavyzdžiui, be blynų, vėliau vaikai vis tiek pradeda juos valgyti ir neretai valgo tik juos. Bet kaip tie blynai šeimose atsiranda? Ar vaikai patys išsikepa? Aišku, kad ne. Nesu matęs šeimos, kuri sakytų: mes blynų savo vaikams nekepame. Tai kodėl kepate, o paskui stebitės, kad vaikai tik juos valgo? – klausiu. „Todėl, kad mėgsta.“ O ar sveika? „Nesveika, bet daugiau nieko nevalgo.“ Išgirdęs tokį atsakymą visada duodu labai baisų pavyzdį. Koncentracijos stovyklose nebuvo žodžių „valgysiu“ ar „nevalgysiu“. Kai alkis, niekas nežiūri, kas padėta ant stalo, valgo, kas padėta. Bado protestas gali tęstis pusę paros, parą, bet anksčiau ar vėliau vaikas pradės valgyti tai, kas padėta ant stalo. Vaikams reikia leisti patirti alkį.

Dauguma tėvų mano, kad jeigu vaikas retkarčiais suvalgys traškučių, nieko bloga nenutiks. O kaip jūs manote?

Jeigu kartą per savaitę, nieko blogo nenutiks. Kita vertus, nenutiks ir nieko gero. Turiu patirties su celiakija sergančiais paaugliais. Tai liga, kai žmogus negali valgyti produktų iš kviečių, rugių. Dešimt metų griežtos dietos besilaikančio paauglio klausiu: „Ar nori tų produktų?“, jis gūžteli pečiais: „Kaip ir nebenoriu, užtenka kitų produktų.“ Noriu pasakyti, kad jeigu vaikui neduosime traškučių, nebus ir jų poreikio, nes nepažins skonio. O jeigu pažins, bet būsime įkalę į galvą, kad tai nesveika, kad tai yra maistas šiukšlė, vaikas taip ir galvos.

Buvo atliktas įdomus psichologinis tyrimas, kuris įrodė, kad jeigu šeimos, kurioje buvo nuolat kalama į galvą, kad rūkyti, gerti alkoholį yra blogai, suaugęs vaikas tampa rūkaliumi ar alkoholiku, jam mesti blogą įprotį yra kur kas lengviau nei tam, kuris vaikystėje tų dalykų negirdėjo. Šeimos įtaka yra labai svarbi formuojant sveikus įpročius.

Yra šeimų, kurios kasdien neduoda vaikams saldumynų, bet turi saldumynų dieną, kai vaikai gauna saldėsių kiek tik nori. Ar taip geriau?

Geriau kiekvieną dieną po saldainį nei vieną dieną – daug. Ką organizmui reiškia daug saldainių per vieną dieną? Tai reiškia angliavandenių perteklių ir kad didelė jų dalis virs riebalais.

Geriau, jeigu vaikui kasdien duosime po saldainį, ypač grįžusiam iš lauko, prisibėgiojusiam arba dar geriau –bėgiojančiam. Tokiu atveju gliukozė bus panaudota kaip energijos šaltinis ir nevirs riebalais.

Maratonų bėgikai, dviratininkai geria saldžius, gliukoze prisotintus gėrimus, nes tai svarbu geram raumenų darbui. Po 20–30 min. trunkančio fizinio krūvio glikogeno atsargos pradeda sekti, organizmas ima naudoti riebalus, kad gautų energijos. Po kelių valandų glikogeno atsargos raumenyse, jeigu jų nepapildysime, jau gali būti tuščios. Tai reiškia, kad raumenų darbo efektyvumas smarkiai kris. Kad taip neįvyktų, reikia gliukozės, kuri iškart keliauja į raumenis. Tai – kaip benzinas, kad automobilis neužgestų.

„Alfo didysis kulinarinis šou“ – kiekvieną šeštadienį nuo 10.00 val. per DELFI TV. Vytautės Ribokaitės nuotr.

Visas pokalbis su prof. Vaidotu Urbonu – per DELFI TV šeštadienio laidoje „Alfo didysis kulinarinis šou“. Ją galite pažiūrėti čia.

 


KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: