Jei kartais dar neteko girdėti, visi išpopuliarėję produktai iš sojų yra gaminami ne iš ko kito, o iš sojų pupelių. Šios pirmiausiai atkeliavo iš Azijos: egzotiško žemyno dietoje jos cirkuliuoja jau tūkstančius metų. Yra pagrindo manyti, kad pupelės buvo auginamos Kinijoje dar 9 tūkst. metų prieš mūsų erą. Ir ne veltui jos taip vertinamos – produktai iš šių pupelių yra labai geras aukštos kokybės baltymų šaltinis, ir dėl to tapo itin pamėgti vegetarų ir veganų. Tačiau tokius produktus verta valgyti ir vartojantiems mėsą, mat pupelėse gausu įvairių naudingų medžiagų, tokių kaip kalcis, geležis, cinkas, fosforas, magnis ir vitaminas B. Visgi dabar produktų, gaminamų iš sojų pupelių, yra tiek daug, kad nuo pasirinkimo gali susisukti galva. Taigi, VMGonline.lt pateikia trumpą sojų produktų gidą.
Pilni sojų produktai
Taip vadinami tie produktai, kurie gaminami grynai iš sojų pupelių – tiek subrendusių, tiek dar žalių. Tiesa, žalios pupelės gali skambėti neįprastai, tačiau Azijoje jos yra populiarus užkandis, taip pat gausus baltymų. Žinomiausi trys šios kategorijos produktai yra sojų pienas, tofu ir sojų riešutai.
Pienas gaunamas pupeles verdant, mirkant ir trinant, o tuomet viską perkošiant, kad atsiskirtų skystis. Sojų pienas yra viena dažniausių augalinių alternatyvų, kurias renkasi netoleruojantys laktozės ar nusprendę atsisakyti gyvulinės kilmės pieno. Tiesa, nors jis iš savęs yra turtingas baltymų ir B grupės vitaminų, jam trūksta įprastame piene randamo kalcio ir vitamino D. Už tai nemažai parduotuvėse randamų sojų gėrimų yra papildyti šiais elementais. Įmanomas jo pavidalas ir milteliais: nusipirkus juos tereikia namie sumaišyti su vandeniu.
Tofu būtų galima pavadinti veganiška varške, kadangi abiejų gamyba yra panaši, tofu gaunamas iš sojų pieno. Tačiau tofu įprastai naudojamas ne kaip varškės, bet kaip kiaušinių ar mėsos pakaitalas, turintis daug vitamino B ir baltymų. Galimi du variantai: įprastas tvirtas tofu, kuris naudojamas troškiniuose, kepant ant grilio ar pan., arba šilkinis tofu – jis gaminamas kiek kitaip ir yra minkštesnis, kremiškesnės tekstūros, todėl gerai tinka pakeisti, pavyzdžiui, jogurtą.
Sojų riešutai, kaip turbūt galima nuspėti, nėra tikri riešutai. Tai mirkytos ir vėliau iki parudavimo keptos pupelės, kurios dar gali būti papildytos įvairiais skoniais. Sakoma, kad nuo tikrų riešutų nedaug atsilieka tiek tekstūra, tiek skoniu.
Fermentuoti sojų produktai
Sojų pupeles fermentuojant, gaunamas sojų padažas, „tempeh“ ir miso. Įdomi yra sojų padažo gamyba, kadangi jis gaunamas iš fermentuotų sojų, keptų grūdų, vandens su ištirpinta druska ir tam tikro tipo pelėsio.
Egzotiškai skambantis „tempeh“ – tai iš sojų pagamintas pyragas, atkeliavęs iš Indonezijos. Nors ir ne toks populiarus kaip tofu, „tempeh“ taip pat naudojamas kaip turtingas baltymų šaltinis. Kartu į pupeles dažnai įmaišoma ryžių arba sorų kruopos, o tuomet viskas suspaudžiama į pyragą arba mažesnius batonėlius. Paprastai „tempeh“ turi riešutus primenantį skonį ir dedamas į sriubas ar troškinius.
Na, o už miso turime būti dėkingi Japonijai. Tai – kaip ir prieskoniai, skonio suteikianti sūri pasta, gaminama iš sojų, druskos ir ryžių, miežių ar net grikių. Vienas geriausiai žinomų patiekalų yra miso sriuba. Visgi, kaip ir minėta, pasta yra labiau naudojama kaip pagardas-prieskonis arba marinatas – daug vitaminų ir baltymų tikėtis nereikėtų.
Perdirbti sojų produktai
Sojų pupelės itin mylimos dėl to, kad iš jų galima pagaminti ir įvairiausius gyvulinės kilmės produktų pakaitalus, pirmiausiai, sojų mėsą (faršą, kepsnius, šoninę, dešreles). Tokia mėsa turi mažiau riebalų nei įprasta, neturi cholesterolio ir yra puikus baltymų, geležies ir B grupės vitaminų šaltinis.
Taip pat iš sojų galima pagaminti tokius produktus, kaip sūris ar jogurtas, dar galima rasti sojų miltų ir sojų aliejaus.
