Saldūs, gaivūs ir lengvi ar traškūs, įvairiausių formų bei spalvų desertai – kiekvienas turime patį mėgstamiausią, nuo kurio labiausiai apsąla širdis. Išsižadėti savo numylėtinio nesiūlome, bet paįvairinti saldumynų kraitį neragautais gardėsiais kviečiame. Apžvelgti padėtį sostinėje VMGonline.lt padės restorano „Delta Mityba“ komanda, kuri jau metus vykdo projektą „Vilniaus desertų rinktinė“ ir lanko įvairias vietas ieškodama įdomių desertų.
Nuo neįprastų saldainių iš prekybos centrų iki prabangių ekologiškų pyragaičių – „deltiečiai“ ragauja pačius įvairiausius saldumynus. Jų tikslas – tirti vietinę saldžiąją kultūrą bei desertų vartojimo įpročius. Per metus išragavę ne vieną dešimtį saldumynų, sako, galintys išskirti tam tikras tendencijas, kurios džiugina ne visada.
Ekleras iš „Patore“. „Delta Mitybos“ nuotr.
„Dažnai Vilniaus desertai būna per daug tiesmuki – cukraus kiekiu bandoma kompensuoti deserto nykumą. Arba įdomų, originalų produktą bandoma kurti renkantis ekstremalias kombinacijas, o ne nuoseklų išdirbimą. Neretai investuojama į nereikalingą pretenzingumą vietoj to, kad būtų investuojama į kokybę“, – dažniausius trūkumus įvardija „Delta Mitybos“ šefas bei vienas iš įkūrėjų Jonas Palekas.
Pašnekovas neabejoja, kad nemažą įtaką desertų kultūros Lietuvoje formavimuisi turėjo sovietmetis. „Kai nustosime bėgti nuo šio praeities komplekso ir priimsime jį kaip maistinio identiteto dalį, galėsime išmokti tyrinėti ir kurti, o ne kopijuoti“, – įsitikinęs šefas.
Tinginys iš „Bulkinės“. „Delta Mitybos“ nuotr.
Vis dėlto, nors didesnės gardėsių įvairovės trūksta, o kepyklėlių ir desertinių asortimentas dažnai labai panašus, komanda sako pastebėjusi ir džiuginančių ženklų: „Atsiranda naujų vietų ar produktų, pavyzdžiui, „Patore“, „Ice dunes“ ar „House of Naive“ šokoladas, kurie formuoja kitokį požiūrį į saldumynus. Be to, Lietuvoje gausu sezoninių ingredientų, tinkamų desertams. Smagu, kad yra tokių, kurie to nepamiršta ir naudoja čia sirpstančias uogas ar nokstančius vaisius.“
„Deltiečiai“ pasakoja atradę ir vietų, kuriose puoselėjamas desertų autentiškumas. „Verta užsukti į šakočių cechą, įsikūrusį Ševčenkos loftų kieme. Čia apsilankius galima stebėti ir gamybos procesą, pamatyti, kaip šie saldumynai kepa krosnyse.“
Nendrės Žilinskaitės nuotr.
„Delta mitybos“ komanda pristato įdomių atradimų sąrašą ir dalijasi, kur jų ieškoti:
Skarelės iš „Kmyninės“ – vis kintančios formos, bet visada primenančios močiutės kaimą.
Ispaniški pūsti sausainiai su cukraus kristalais – ne vilnietiškas, bet Vilniaus prekybos centruose randamas skanėstas, kurį, kaip girdėjome, kai kurie vietiniai valgo net ir su grietine.
„Grabower Kusse“ – trečiojo reicho ginklų fabrike pagaminti cukriniai diabeto sviediniai.
Sausainis „Svetlana“ – ne itin sveikas sausainis iš Latvijos, kurio išvaizda apgauna visus. Atrodo kaip zefyras, o prakandus šokoladinį glajų – purus biskvitas su gausiu karamelės užpilu. Lengvai randamas didžiuosiuose prekybos centruose.
Saldainių lėkštė iš „AJ šokoladas“. Šokoladinė pasižymi gausiu saldainių ir triufelių pasirinkimu, o surinkę jų lėkštę juokaujame, kad tai – rinktinė rinktinėje. Taip pat ten esantis karštas pieninis šokolado gėrimas yra visiškai advento kalendoriuose esančio šokolado skonio.
Saldainių parduotuvė „Rūta“ Šopeno gatvėje, kurios saldainiai nublanksta prieš jų pardavėją.
Tiramisas iš „Baltosios Katės“. Kaimynų gaminamas, paprastas, bet natūralus ir teisingas.
Tinginys iš Šopeno g. „Bulkinės“ – tinkamai sodrus ir minkštas, o ir aplinka džiugina akį.
Kedro kankorėžiai meduje iš Kalvarijų turgaus. Mažas kankorėžis, kurį veža iš Rusijos ir laiko meduje. Unikali valgymo patirtis – perkandus kankorėžį atrodo, kad alsuoji sakais ir Sibiro taiga.
Jau minėta kepykla „Patore“ – ekologiškų skanėstų vieta Šaltinių gatvėje, kurioje siūlome paragauti tradicinio pyragaičio „Opera“ ar bene skaniausių eklerų mieste. Taip pat ir šakočiai Ševčenkos loftų kieme.
Už Vilniaus ribų:
Dzūkijos „Panettone“. Maisto kultūros mažuose kaimuose pavyzdys. Mažos Dzūkijos kepyklos gaminamas labai paprastas pyragas su razinomis, vežamas autobusu ir į aplinkinius kaimus du kartus per savaitę. Puikus pavyzdys to krašto maisto ekonomikos: įdomus ne tik skonis, bet ir kur bei kaip maistas keliauja. Taip pat paskatinimas pasižvalgyti ir po regionines, mažų miestelių kepyklas.
Latviška „karvutė“ „Gottina“ su kanapių sėklomis. Dėl jos verta kirsti sieną.
Išeivio sūrelis. Lietuviai, veždami sūrelius į Didžiąją Britaniją, juos dažniausiai užšaldo, kad šie nesugestų. Ilgainiui jie tuos sūrelius pradėjo valgyti ir šaldytus: kaip tokius keistus, kietus ledus. Dabar ten esančiose parduotuvėse galima įsigyti šaldytų sūrelių arba užsišaldyti ir čia, taip grąžinant sūrelį į Lietuvą.
