naujienos Naujienos

Maisto mįslės: druskinė „Paskutinės vakarienės“ paveiksle turi pačią netikėčiausią prasmę

VMGonline.lt, 2017-08-05, 7:50


Druska – vienas lengviausiai randamų mineralų Žemėje (iš vandenynų išgauta druska planetos sausumą galėtų padengti 35 metrais!), todėl gali pasirodyti keista, kad dar visai neseniai druska buvo vienas brangiausių produktų. Kadangi nežinota, kaip išgauti druską iš po žemės, ji buvo ypač vertinga. O dėl jos naudingumo ir panaudojimo druska šimtus metų buvo strateginė vertybė.

Pirmasis rašytiniuose šaltiniuose Kinijoje minimas karas vyko dėl druskos. Žmonės čia druską nuo ežerų paviršiaus rinko jau 6000 metų prieš Kristų, bet pirmieji druskos kaip konservanto ypatybę atrado egiptiečiai, naudoję druską kremuoti. Bibliniais laikais druska buvo tokia vertinga, tad netyčinis jos išpylimas laikytas velnio, priartėjusio prie žmogaus iš už nugaros ir stumtelėjusio, darbu. Tuo metu tikėta, kad nuo velnio apsaugoti ir jį apakinti gali per petį mestas žiupsnis druskos. Druskos svarba nedingo ir viduramžiais, kai ji buvo vadinama baltuoju auksu. Dar XIX a. pradžioje druska buvo keturis kartus brangesnė už jautieną, o iki pat XX a. šiandieninėje Etiopijos teritorijoje suspaustos druskos plytos buvo naudojamos kaip valiuta.

Druskos išgavimas

Natūraliai druska susidaro išgaravus jūros vandeniui, bet šis procesas buvo pakeistas efektingesnės pramonės, atsidarius pirmajai gamyklai 1750 m. Šiandien druska yra išgaunama dviem pagrindiniais metodais: natūraliu būdu iš jūros ir kasant ją iš žemės. Pramoniniais tikslais naudojama druska dažniausiai yra išgaunama pastaruoju būdu ir nėra tinkama valgyti, o gurmė druskos vis dar išgaunamos sekant senomis tradicijomis. Jūros druska gali būti išgaunama tik nelietingose vietose, kur vanduo galėtų greičiau išgaruoti, todėl jai tinkamiausios sausos vietovės – Australija ar Viduržemio regiono šalys. Tačiau senovėje, kur saulės nebuvo pakankamai, naudotasi dar elementaresniu būdu, kai sūrus vanduo buvo šildomas virš laužo ar įkaitintų anglių.

druska

Viena ypatingiausių šiandieną galimų gauti druskų – tai „Fleur de sel“, kuri yra puoselėjama mažuose ežerėliuose Prancūzijoje tik gegužės–rugsėjo mėnesiais. Ši druska nesmulkinta ir yra kristalinė, skiriama gardinti patiekalus ruošimo pabaigoje. Didžiausios druskos gamintojos yra Kinija, Rusija, Vokietija, Didžioji Britanija, Indija ir Prancūzija. Kartu jos išgauna didžiąją dalį 200 milijonų tonų metinės produkcijos.

Druska maiste

Keisčiausia tai, kad mes suvalgome 7 proc. druskos produkcijos. Likę 93 proc. yra sunaudojami chemijos pramonėje. Amerikiečių skaičiavimais, jų šalyje 17 proc. druskos yra sunaudojama žiemos mėnesiais valant kelius. Tačiau ir neturėtume suvartoti per daug druskos, nes per didelis jos kiekis gali netgi nužudyti. Tiksliau kalbant, mirtina dozė žmogui yra vienas gramas druskos vienam jo masės kilogramui (leistina dienos norma – vienas arbatinis šaukštelis). Persivalgyti druskos buvo žinomas savižudybės metodas senovės Kinijoje. Ypač kilmingųjų sluoksnių, nes druska buvo brangus produktas.

Kaip matyti, druska – ko gero, vienas daugiausiai legendų ir papročių apipintas produktas. Pavyzdžiui, Turkijoje esama priešvedybinės tradicijos, kai būsima nuotaka jaunikiui į kavą įberia druskos. Jei kavą jis išgeria be nusiskundimų – jis bus rūpestingas ir saugos žmoną. Kita druskos simbolika pastebima ir Leonardo da Vinčio „Paskutinės vakarienės“ paveiksle – Judas sėdi prie išpiltos druskinės, pranašaujančios bloga.

Judas pavaizduotas trečias iš kairės Jėzui Kristui.
Judas pavaizduotas trečias iš kairės nuo Jėzaus Kristaus. Pabirusią druskinę galite įžiūrėti prie jo plaštakos.

KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: