istorija

Lietuvos šiame sąraše nėra: kodėl mūsų patiekalai pasaulyje dar nepripažinti kulinariniu paveldu?

Ugnė Jonaitytė, 2018-11-21, 16:00


Prancūzijos, Meksikos virtuvė, uzbekiškas plovas – tai tik keli išrinktieji, įtraukti į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Ko reikia, kad patiekalas ar gastronominė tradicija būtų pripažinta kulinariniu paveldu? Kodėl šiame sąraše nėra Lietuvos? Išnarplioti kilusius klausimus VMGonline.lt padės Lietuvos istorinės virtuvės tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas ir profesorius Rimvydas Laužikas.

Antai jau minėtas uzbekiškas plovas (Palov) įvertintas kaip tradicinis patiekalas, nes jį gamindami ir dalindamiesi žmonės stiprina socialinius ryšius, skatina solidarumą ir vienybę bei padeda tęsti vietos tradicijas, sudarančias bendruomenės kultūrinį identitetą. Jį sudaro tokie ingredientai kaip ryžiai, mėsa, daržovės bei prieskoniai. Be to, šis patiekalas tarnauja kaip svetingumo gestas, dažnai ruošiamas norint paminėti ypatingas progas (pavyzdžiui, vestuves ar naujuosius metus), gali būti kaip ritualas šalia kitų – tokių kaip malda ar tradicinės muzikos atlikimas.

Rimvydas Laužikas. Valerijos Stonytės nuotr.

Ne ką mažiau argumentų pateikta ir aiškinant prancūzų virtuvės vietą kulinarinio paveldo sąraše. Ši visame pasaulyje garsi virtuvė įvertinta už šviežių ir vietinių ingredientų naudojimą bei suderinamumą, taip pat už maisto ir vyno derinimą bei gebėjimą kurti harmoniją tarp mėgavimosi maistu ir bendravimo.

Profesorius paaiškina, kad į UNESCO (reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo) sąrašą paprastai įtraukiamas ne tiek konkretus patiekalas, kiek konkrečioms bendruomenėms svarbi ir iki šių dienų išlikusi jo gaminimo ir valgymo tradicija. „Kaip ir kiekvienos tradicijos atveju, ji turi turėti istoriją“, – sako R. Laužikas.

O štai patiekalo sveikumas, tyrinėtojo teigimu, neturi įtakos jo galimybėms tapti kulinariniu paveldu. Vadinasi, į jį galėtų patekti ir riebūs ar kitais aspektais menkai vertingi, tačiau svarbią reikšmę šalies gastronominei kultūrai turintys patiekalai. „Tai nėra vertinama, o ir neturėtų. Sveikumas ar nesveikumas yra šiandieninis kriterijus, tad jo taikymas tradicijai įvertinti būtų savotiškas bandymas priversti praeityje, pavyzdžiui, XVI amžiuje gyvenusius žmones laikytis XXI amžiaus taisyklių. Visi suprantame, kad tai neįmanoma“, – komentuoja profesorius.

Ir nors UNESCO sąraše galima rasti įvairių šalių pavadinimų, Lietuvos tarp jų nėra. Pasak R. Laužiko, tai lemia ne viena priežastis. „XX amžiuje vykusi urbanizacija, o ypač sovietmetis, nutraukė nemažai mūsų ryšių su tradicija arba stipriai tuos ryšius iškraipė. Visiškai neneigiant dabar populiarios bulvinės lietuviškos virtuvės autentiškumo, turime pastebėti, kad šių patiekalų išpopuliarėjimui didelę reikšmę turėjo tas faktorius, kad jie buvo įtraukti į sovietinį standartizuotų viešojo maitinimo patiekalų sąrašą. UNESCO požiūriu, į sąrašą įtrauktinos tik gyvos, tebeegzistuojančios autentiškos tradicijos“, – vieną iš veiksnių įvardija profesorius.

Kaip dar vieną priežastį jis mini ir pačių lietuvių požiūrį. „Savo krašte vis dar pakankamai skeptiškai vertiname gastronomijos paveldą, laikome jį kitų paveldo rūšių „posūniu“, nesame patys tikri dėl savo gastronominio paveldo tikrumo, trūksta profesionalių gastronomijos istorijos mokslinių tyrimų“, – teigia R. Laužikas.

Vis dėlto istorinės virtuvės tyrinėtojas įsitikinęs, kad lietuviškų patiekalų bei gamybos būdų, vertų atsidurti tarp kulinarinio paveldo, tikrai yra. Tačiau norint sulaukti įvertinimo, veiksmų imtis reikėtų drauge su kaimynais, kurie gyvena buvusios Abiejų Tautų Respublikos (ATR) erdvėje – lenkais, baltarusiais, ukrainiečiais.

„Galima bandyti konceptualizuoti visos buvusios ATR erdvės virtuvę kaip didelės apimties gastronominę tradiciją. Panašiai, kaip yra konceptualizuota Prancūziškoji ar Viduržemio jūros tradicijos. Iš konkrečių patiekalų įdomi dr. Irenos Vaišvilaitės idėja rengti paraišką „baumkucheno“ (šakočio) tradicijai. Čia galėtume bendradarbiauti gerokai platesniame europiniame kontekste, greta buvusios ATR tautų, įtraukdami vengrus, vokiečius, prancūzus“, – kalba profesorius.

Tarp lietuviškų tradicijų, galinčių pretenduoti į kulinarinio paveldo gretas, R. Laužikas išskiria ir Kūčių vakarienę. Jausdami vis stiprėjančias šventines nuotaikas, suklustame ir nusprendžiame pasidomėti, kur gi slypi jos unikalumas. Pasirodo, tokio stiliaus Kūčios visos Europos kontekste išlikusios tik buvusioje ATR teritorijoje. Istorinės virtuvės tyrinėtojas patikina – ši mūsų tradicija atitinka visus taikomus kriterijus.

„Tai labai stipri, didelei visuomenės daliai, iš esmės daugumai, svarbi tradicija, nesunaikinta net sovietmečiu. Labai įdomu, kad šiais laikais iš religinės šventės ji vis labiau evoliucionuoja pasaulietinės šeimos šventės linkme, tad sugeba prisitaikyti prie kintančios tikrovės. Kūčių patiekalai taip pat tokie, atspindintys vos ne visus Lietuvos gastronomijos istorijos sluoksnius. Vieni jų, kaip kūčia, barščiai, kūčiukai, itin archajiški, galbūt menantys net proistorinius laikus. Kiti, kaip silkė, mišrainės, santykinai nauji, perimti per pastarąjį šimtmetį“, – pasakoja R. Laužikas.


KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: