Jei mintis nukreiptumėte į saldžiąją lietuviškos virtuvės pusę (ir vaikystę), neabejojame, kad be šakočių ir skruzdėlynų, galvoje imtų suktis grybukai šokoladinėmis kepurėlėmis. Vienas tradicinių kepinių reikalauja nemažai darbo, kantrybės ir kokybiškų produktų. Vis dėlto, juos pasiruošti patiems įmanoma! VMGonline.lt pasidomėjo visomis legendinio skanėsto subtilybėmis.
„Žinote, dar mano vaikystės metais, kai tik būdavo vestuvės ar šiaip koks susibūrimas, ant stalo šalia kitų kepinių visada būdavo ir grybukai“, – sako „Radviliškių kaimo kepyklos“ savininkė Audronė Kisielienė ir mes su ja visiškai sutinkame.
Anot kepyklos savininkės, grybukų populiarumas nemažėja, o užsakymų yra nuolatos. Tradicijos nesikeičia.
Formai suteikti speciali keptuvė nebūtina
Siūlome gerai pasirausti močiutės sandėliuke: yra šansas, kad kažkur rasite 30 metų senumo grybukų keptuvę. Ji dvipusė ir suspaudžiama, ir ją vartant ant viryklės grybukai iškepa greičiausiai, tereikia šalimais turėti užmaišytą tešlą. Jei naudosite kepyklę-senutę, jaudintis dėl to, kad ji gali būti nusidėvėjusi, neverta. Senosios grybukų keptuvės yra labai kokybiškos ir tvirtos, pagamintos iš tolygiai kaistančio ir lengvai šilumą tešlai perduodančio aliuminio.
Tačiau nors tokia keptuvė neretai perduodama iš kartos į kartą, nenusiminkite, jei tokio virtuvės rakando nepaveldėjote. Įvairių keptuvių variantų nesunkiai rasite internete, didesniuose prekybos centruose ar tiesiog turguje. Pasidomėjome kainomis, o jos visur panašios – apie 20 eurų.
Visgi, kaip pasakojo pašnekovė, grybukus galima kepti ir rankomis. Taip daro ir jie patys kepykloje: „Viską formuojame atskirai: ir galvytes, ir kotelius. Tuomet juos iškepame, sujungiame glajumi ir dažome.“ Taigi, grybukus galima išsikepti ir paprasčiausioje virtuvės orkaitėje.
Kodėl vieni grybukai skanūs, o kiti ne?
Grybukai įprastai kepami arba iš meduolinės, arba iš biskvitinės tešlos. Telieka paragauti ir nuspręsti, kuris variantas jums patinka labiau. Biskvitinių grybukų tešla turi būti vidutinio tirštumo, nes grybukai iš per skystos tešlos pernelyg lips prie keptuvės, o dėl itin tirštos tešlos jau iškepę grybukai labai greitai sukietės.
Audronė išduoda, kad jai skanesnė yra meduolinė tešla, o iš tokios grybukus daro ir „Radviliškių kaimo kepykla“. Meduoliniai kepiniai lėčiau džiūsta ir kietėja, o net jei ir pakietėja, skoninių savybių nepraranda. Maišant tokią tešlą svarbu pamažu berti miltus ir sustoti tuomet, kai tešla nebebus lipni. Labai svarbu rinktis natūralų medų, nes jis daro poveikį grybukų tekstūrai. Meduolinį variantą dar galima pagardinti įvairiais prieskoniais, nuo cinamono iki kardamono ar malto imbiero.
Apskritai tešlai geriau rinktis natūralius, kaimiškus, riebesnius produktus – bandant rinktis sveikesnius ar liesesnius ingredientus skonis tikrai nukentės.
Dviejų dienų darbas
Iškepusių grybukų dekoravimas reikalauja daugiausiai kantrybės. Paprastai tam skiriami net du vakarai: per vieną baltu glajumi su šiek tiek citrinos rūgšties aptepami koteliai, o kitą dieną grybukų kepurėlės nardinamos į šokoladą. Galimas grybukų variantas ir su spalvotomis kepurėlėmis – kodėl gi raudonų maistinių dažų pagalba nesukūrus kelių musmirių?
Priklausomai nuo to, kaip greitai grybukus ketinama suvalgyti, reikėtų apsvarstyti, kur juos laikyti. Po poros dienų grybukai ima kietėti, todėl tokiu atveju geriau juos perkelti į dėžutę ar užrišamą maišelį – taip išliks minkšti savaitę ar net ilgiau. Kaip pastebi pašnekovė, meduoliniai grybukai išsilaiko minkšti ilgiau ir geriau.
