Jeigu nežinote, kur skaniai papietauti, ieškokite asmeninių rekomendacijų. VMGonline.lt kaip tik tai ir daro.
Šįkart apie pietų metą ir geriausias vietas valgyti klausiame žmogaus, kuris turbūt kaip niekas kitas gerai išmano ne tik visos Lietuvos, bet ir pasaulio gastronominį žemėlapį. Tyrinėti restoranus (kasmet aplanko apie 150!), valgyti vis naujoje vietoje, atrasti ir kurti naujus skonius, ieškoti įkvėpimo maisto srityje ir juo dalytis su kitais – kasdienis populiariojo „Alfo didžiojo kulinarinio šou“ vedėjo, kulinarijos virtuozo, 9 knygų ir įvairiausių su maistu susijusių projektų autoriaus Alfo Ivanausko darbas.
Ar dažnai namuose valgote pusryčius, pietus ir vakarienę? Štai Aistis Mickevičius mano, kad šiais laikais namuose valgo tik mamytės ir namų šeimininkės...
Jeigu tik neturiu ankstyvų darbo susitikimų, pusryčius visada valgau namuose. Man tai yra būtinybė. Geriau mažiau pamiegosiu, bet skaniai ir neskubėdamas pusryčiausiu. Pusryčių metas man kur kas intymesnis nei vakarienė, todėl kad ir kur būčiau – viešbutyje, sodyboje, lėktuve, pusryčiai man yra šventas dalykas, aš jais lepinuosi. Trumpai tariant, esu griovėjas, kuris griauna ir mitą, esą šiais laikais tik namų šeimininkės valgo namuose. Jei nepusryčiaučiau, būčiau piktas vilkas.
„Alfo didžiojo kulinarinio šou“ laidose „4IN1“ ir „1MIN“ gaminate tai, kas pasigamina greitai ir iš mažai ingredientų, tai tarsi skubantiesiems subalansuoti receptai. Ar ir pats namuose mėgstate gaminti greitai ir paprastai?
Šios rubrikos ir atsirado kaip tik dėl to, kad nors labai mėgstu gaminti, bet dar labiau mėgstu gaminti trumpai. Nemėgstu ilgų žaidimų virtuvėje. Jeigu reikėtų iškepti penkių skirtingų sluoksnių tortą su įmantriais pertepimais ir dar papuošti, man tai tikrai nepatiktų. Atsižaidžiau vaikystėje ir paauglystėje, nebeturiu tiek kantrybės. Šiandien iš nekantrumo ir, žinoma, dėl laiko stokos gimsta įvairiausios idėjos, ką daryti, kaip pakeisti receptūrą, kad gaminti pavyktų greičiau. Rezultato man reikia čia ir dabar. Tai pasakytina apie viską, ką darau.
Esate 9 populiarių kulinarinių knygų autorius, netrukus pasirodys ir dešimtoji – laužanti kulinarinių knygų ir turinio, ir vaizdo standartus. Nuolat eksperimentuojate su maistu, skonių deriniais – taip pat. Koks labiausiai vykęs ir nevykęs eksperimentas?
Vykusių eksperimentų yra tikrai daug. Džiaugiuosi, kad prieš šešerius metus mano atrastas silkės su avokadais ir mėtomis derinys užkariauja Kūčių stalą, daugelyje šeimų gaminti kaip tik šį patiekalą jau tampa tradicija. Kitas kūrinys – nauji saldainių „Sostinė“ ir „Vilnius“ skoniai, kurie smaližiams tiko ir patiko, nors yra gana drąsūs ir netikėti: pirmuosiuose iš Japonijos kilusi yuzu citrina suderinta su rozmarinais, o antruosiuose juodieji pipirai stojo į porą su juodaisiais serbentais. Tai, kad žmonėms patinka gana keisti deriniai, įkvepia kurti dar daugiau įdomių dalykų.
Kita vertus, visiems sunku įtikti. Štai silkė su pusžaliais bananais vieniems patiko, o kitiems – nelabai, ir aš suprantu. Nors tai išties puikus derinys, tačiau daugumai žmonių psichologiškai sunku per save perlipti: „Silkė ir bananai? Ačiū, ne.“ Visgi dėl tikrai ypatingo skonio šis receptas yra įtraukas į knygą „Play, Cook, Kiss: Culinary Tricks“, tik svarbu, kad gamindami pagal jį žmonės naudotų pusžalius, o ne prinokusius bananus.
Iki šiol iš praeivių gatvėje sulaukiu komplimentų mano kurtiems „McDonald’s“ burgeriams, žmonės sako, kad jų ilgisi... Tokie dalykai skatina dar daugiau kurti ir ryžtis netikėtiems projektams.
Ar jūsų šaldytuve visada yra pakankamai produktų, iš kurių, jeigu liekate valgyti namuose, visada galima ką nors skanaus sukurti?
Mano šaldytuve dažniausiai būna labai daug produktų, ypač tokių, kurie gali stovėti ilgą laiką. Tačiau kiaušinių ir sūrio taip pat visada yra. Tiesa, šaldiklyje nėra daug šaldytų produktų, bet aš labai mėgstu visokias kruopas ir džiovintus produktus. Manau, kad užsidaręs namuose mėnesiui ar dviem puikiausiai išgyvenčiau tik su tuo, kas šiandien yra šaldytuve ir spintelėse. Ne veltui pagal gimimo metus esu žiurkė. Nors pagal nosį – irgi...
Ką šiandien valgėte pietums?
Dar turėjau pomidorų iš tėvų daržo, tai valgiau agurkų ir pomidorų salotas su svogūnais, gardinau jas trupintu varškės sūriu, alyvuogių aliejaus ir puse arbatinio šaukštelio ypatingų, sveikų prieskoninių žolelių mišinio, kurio receptu būtinai pasidalysiu savo kulinarinio šou laidose. Tie prieskoniai yra tarsi energijos ir probiotikų bomba, kuri kasdien man padeda būti energingam.
Konsultuojate daugiau nei 50 restoranų Lietuvoje ir užsienyje, kuriate ne tik meniu, bet kartu su komanda – ir patiekalų sudėtį, patariate dizaino ir kitais klausimais, trumpai tariant, padedate eiti koja kojon su geriausiais pasaulyje. Įdomu, koks dabar pietų ar vakarienės trendas valdo pasaulį? Ką ir kaip madinga valgyti?
Negaliu suprasti, kaip žmonės nepavargsta gyventi telefone. Toks jausmas, kad dabar visi labiau susirūpinę savo socialiniais tinklais, o ne realiu gyvenimu. Man kartais ne tik juokinga, bet ir graudu dėl to. Todėl ne veltui pats trendiškiausias dalykas dabar – tai valgymas ir buvimas su draugais arba mylimu žmogui be telefono. Labai džiaugiuosi, kad mano draugai džiaugiasi šiuo trendu ir vis daugiau bičiulių eina vakarieniauti be telefonų arba poroje turi jį tik vieną: jeigu kas nutiktų. Susitikę mes kalbamės, juokiamės ir nebeužsiimame patiekalų fotografavimu, kėlimu į instagramą ir pan. Tai keičia ir instagramo veidą: nebeliko ilgų postų, nes aš noriu bendrauti ir mėgautis maistu, o ne spėti užfiksuoti dar nepradėtą valgyti patiekalą.
Vis daugiau restoranų imasi iniciatyvos ir skatina gyvą bendravimą, pavyzdžiui, ragina palikti telefonus specialiose dėžutėse, neturi wifi ir pan. Pagaliau grįžtame prie tradicijos, kai atėję į restoraną žmonės džiaugdavosi vieni kitais ir patiekalais, o ne patys savimi ar savo skaniu gyvenimu feisbukuose. Prancūzai pasielgė griežtai: visiems vaikams iki 15 metų mokykloje uždraudė naudotis mobiliaisiais net pertraukų metu. Jei būtų mano valia, pasielgčiau panašiai: restoranuose išvis uždrausčiau naudotis mobiliaisiais.
Kai manęs klausia, koks šiuo metu man skaniausias patiekalas, aš visada atsakau, kad tai yra galimybė išjungti telefoną ir su brangiu žmogumi ar vienam būti ten, kur norisi būti, apie tai niekam kitam nežinant, ir mėgautis maistu, o ne like’ais.
Jeigu pietus valgote ne namuose, kur juos valgote? Ar turite mėgstamų vietelių?
Labai mėgstu valgyti namuose. Ypač mėgstu užsisakyti maisto į namus. Man tai yra būdas ramiai tyrinėti restoranus, kavines, barus, nes visko galiu paragauti netrukdomas kitų žmonių, nesiblaškydamas, neskubėdamas, susikaupęs.
O gal galite išvis nevalgyti pietų? Ar laikotės mitybos režimo?
Galėčiau ir gana dažnai praleidžiu, nes pietų metu mano studijoje dažnai vyksta darbas – žurnalų, produktų, reklamų fotosesijos, filmavimai ir pan. Dirbdamas paužkandžiauju, bet labai dažnai pietus pamirštu ir tik vėlai vakare namuose prisimenu, kad dar nieko nevalgiau. Bet atsigriebiu vakare, nes miegoti einu gerokai po vidurnakčio.
Bet kartais mėgstu laužyti taisykles, labai sveikos gyvensenos normas, juk kitaip gyvenimas nebūtų žavus. Todėl naktis irgi puikus metas išbandyti naują bulvių traškučių rūšį (juokiasi).
Kas jums yra patys geriausi pietūs?
Tobuli, kai galiu juos valgyti lauke šviečiant saulei, turiu daug laiko kūrybai ar draugams, t. y. tokie, kai ne maistas yra svarbiausias ingredientas. Dar man žavūs sekmadieniniai pietūs, kai susirenka šeimos nariai ar draugai, visi kartu kažką gaminame, daug plepame, juokiamės ir nė nepajuntame, kaip pietūs tampa pavakariais ir net vakariene. Dėl kelionių tokie sekmadieniai dabar nėra dažni, bet jie gyvi mano prisiminimuose.
Ką manote apie valgyklų maistą? Pietaujate jose?
Valgyklos man kartais labai patinka, jos lyg kokie gintarai pajūryje: eini, eini, renki visokias kriaukles bei akmenukus ir visai netyčia, visai netikėtoje vietoje pamatai gintarą! Wow. Panašiai kartais nutinka ir su valgyklomis. Randi visai netikėtoje vietoje, užeini iš smalsumo, bet be jokių lūkesčių, ir supranti, kad wow, kaip skaniai, paprastai ir pigiai žmonės gamina! Valgyklose gali pavalgyti kaip pas mamą ar močiutę. Viena tokia vieta yra pačiame Vilniaus centre, aš ja pasidalysiu savo laidoje. Atradau organizuodamas renginį, užbėgau nusipirkti vandens ir pačiam sau netikėtai nusprendžiau pavalgyti. Dabar vis grįžtu ir labai džiaugiuosi.
Kiekvieną mėnesį lankausi Lietuvos mokyklų valgyklose ir tikrai noriu pagirti daugelį ten dirbančių darbuotojų, kurios neriasi iš kailio, kad tik paruoštų kažką tokio, ką valgytų mūsų vaikai. Ir, žinote, joms pavyksta.
Kai maistą gaminantys žmonės yra fantastiški, toks yra ir maistas.
Kokio tipo restoranai, maitinimo įstaigos jums patinka? Tokie, kur jautiesi lyg namuose, o gal išskirtinės vietos, kur renkasi gurmanai?
Kai keliaujame, draugai mane įspėja: į jokią fancy vietelę su tavim neisime! Bet man ir nereikia fancy vietelių. Kartais kokia kebabinė ar užkandinė yra įdomesnė nei labai fancy restoranas. Fancy kaip ir teatras yra ypatingoms progoms, ne kasdienai. Kartais pabosta ir tie pataškymai ant lėkščių, serviravimas ant medžio šakų ir nepriekaištinga vyno korta.
Kartais man patinka ieškoti ir atrasti kuo įdomesnių vietų pasaulyje, todėl Paryžius, Singapūras, Niujorkas – vietos, į kurias kelis kartus per metus turiu grįžti ir grįžti, bet dažniausiai ten lankausi vienas, kad niekas neaiškintų, kur eiti ir ką valgyti (juokiasi).
Kokias vietas būtinai rekomenduotumėte aplankyti bičiuliams iš užsienio? Ir ką patartumėte kolegoms, kurie nori tiesiog gerų pietų?
Geras pietų vieteles parodysiu savo laidoje jau po gerų kelių savaičių, o bičiulius iš užsienio pirmiausia vedu į Martyno Praškevičiaus „Džiaugsmą“, nes noriu parodyti, ką ir kaip lietuvis šefas gamina iš vietinių produktų. Desertų vedu į „Sugamour“, man patinka jų filosofija, tai, kad gamina iš natūralių produktų. Kalbant apie cepelinus... Atradau visiškai keistą vietą – kavinę „Paukščių takas“ Televizijos bokšte. Ten gamina šviežutėlius cepelinus, jų nešaldo. Todėl kai noriu nušauti du zuikius, svečius iš užsienio vedu į bokštą: nors aplinka nekokia, bet kartais reikia mokėti atsiriboti, žiūrėti pro langą, mėgautis vaizdais ir... cepelinais.
Mes, lietuviai, apskritai labai dažnai daug vietų nurašome dėl interjero, nors juk einame valgyti, o ne interjero žiūrėti. Reikėtų išmokti labiau atsipalaiduoti ir šypsotis, nebijoti palikti telefonų namuose. Džiaugtis akimirka, kuri galvoje, o ne aparate.
Ačiū už pokalbį.
