Laidos „Kulinarinis detektyvas“ dalyvis Vidas Vekerotas – neeilinė asmenybė. Artistas, groja altu orkestre, užsiima keramika, kolekcionuoja, yra trijų vaikų tėvas, vyras bei, žinoma, labai mėgsta atrasti naujus patiekalus ir receptus. VMGonline.lt jis papasakojo apie įsimintiniausius valgius ir gastronomines patirtis iš kelionių po 60 šalių.
Vidai, iš kur atsirado jūsų pomėgis suktis virtuvėje?
Nepamenu, nuo kada mėgstu gaminti. Pirmasis mano sugalvotas „šedevras“ buvo dar mokykloje, kokioje šeštoje klasėje – pieniška sriuba su žirniais.
Laidos metu Alfui patikrinus šaldytuvą, jame buvo rasta ir silkė „pataluose“, ir bulvių plokštainis. Ar prijaučiate lietuviškai virtuvei? Kokius patiekalus mėgstate labiausiai?
Mėgstu lietuvišką ir žemaitišką virtuvę. Skaniausia – mamos virti cepelinai. Namie gaminu jau beveik užmirštus tradicinius žemaičių patiekalus: blėką, rasalnyką. Reikia kada padaryti juką, kraujinę sriubą. Panašią teko ragauti Čekijoje.
Valerijos Stonytės nuotr.
Esate aplankęs apie 60 šalių, kaip renkatės vietas, kur valgysite?
Savo orkestre turiu kolegų bendraminčių. Dažniausiai gastrolėse laiką leidžiame kartu su Džeraldu Bidva – geru draugu ir puikiu muzikantu. Mūsų bendras draugas Tomas iš Australijos kartą pasakė, kaip renkasi vietą, kur valgyti: „Dirty, cheap – good” (liet. purvina, pigu – gerai). Tai veikė Japonijoje, bet labai dažnai veikia ir kitur. Visada stengiamės paragauti tradicinio maisto. Geriausia, kuo mažesnėse užeigose, kuriose daug vietinių.
Galbūt atsimenate vakarienę ar pietus, kuriuos valgėte svetur ir likote labai nustebintas?
Buvo daug gerų vakarienių ir pietų, bet daug buvo ir prastų. Prasčiausias maistas ir nevaišingiausi žmonės Skandinavijos šalyse. Vaišingiausi žmonės ir geriausias maistas – pietuose, t. y. Uzbekistane, Taivane, Kinijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Armėnijoje, Gruzijoje, Ispanijoje, Japonijoje. Nors tai ne visai pietūs.
Vienas įdomiausių įvykių buvo kelionėje iš Gruzijos į Armėniją. Gruzinai atsipūtę – jiems laikas labai reliatyvus. Buvo įvykis, kai mums koncerto dieną niekas negalėjo pasakyti, kiek laiko užtruksime keliaudami į Jerevaną. Iš pradžių sakė 5 valandas o užtrukome 9. Atvykę į koncertą, pakavomės daiktus, o koncerto organizatoriai pasakė, kad niekur neskubėtume, nes turime pavakarieniauti. Publikai pranešė, kad mes išalkę. Organizatoriai net nustebo, kad ruošėmės groti nepavakarieniavę ir ramiai laukė, kol mes kirtom šašlykus.
Kokį keisčiausią patiekalą esate valgęs?
Žiūrint, kam kas keista. Man skanu arba neskanu. Pekine ragavome labai gerų skorpionų, tarakonų, svirplių ir kitokių vabzdžių. „Čipsiukai“ prie alaus. Šimtakojis man nepatiko. Ten ir duriano paragavau. Nepadarė įspūdžio. Teko ragauti banginio Japonijoje, nuodingos žuvies fugu. Nieko ypatinga, bet skanu. Nepatiko šunienos šoninė, virta ant garų Korėjoje. Bet tai jų virtuvės ypatumų bėda – jie mėgsta, kai maistas tąsus ir nesikramto, kaip kramtoma guma. O padažas buvo iš aitriųjų pipirų, kai nuo antro kąsnio nebejauti nei lūpų, nei liežuvio. Seule turguje valgiau gyvą aštuonkojį, ką tik sukapotą. Kojos burnoje ir lėkštėje raitėsi. Visai nieko, tik sukramtyti gerai reikia. Singapūre valgėm krabą, užkastą juoduose pipiruose. Keista, nes iš pradžių labai aštru, o po to vėl jauti skonį.
Kurios šalies virtuvė jūsų mėgstamiausia?
Beveik kiekviena šalis turi kažką ypatingo. Argentina – jautieną, tikra pica, jūrų gėrybės gruzdintuvėje – Italija, Budapešte – žąsų kepenėlės, JAV – mėsainiai (ne „Mc’Donalds“) ir didkepsniai, Kinija – skonių jūra, Taivanas – irgi… Galbūt kokybiškiausias ir skaniausias maistas yra Japonijoje. Esu keletą metų ten dirbęs Kanadzavoje. Svarbiausia, kad visada nepaprastai šviežia. Sušiai, sašimiai turguje ar supermarkete po pietų – pusė kainos! Jie net Europos patiekalus, desertus geriau nei europiečiai pagamina. Taip pat Taivane ir Honkonge maistas yra pačios aukščiausios kokybės ir pigesnis.
Valerijos Stonytės nuotr.
Kokiais patiekalais dažniausiai nustebinate namiškius?
Mėgstamiausias patiekalas – kiniška kiauliena saldžiarūgščiame padaže. Receptas gautas Japonijoje iš kolegės fleitininkės. Bet jau mano modifikuotas, mažai kas liko iš pirminio recepto. Kiekvieną kartą užsienyje paragavęs ko nors įdomaus, stengiuosi parsivežti ar pagaminti namie. Iš Budapešto partempiau kelis kilogramus žąsų kepenų. Nors ir draudžiama, bet iš Pietų Amerikos esu atsivežęs vaisių, kokių pas mus nebūna. Gaila, žuvies patiekalų su mūsų taip vadinama žuvimi neįmanoma padaryti. Žuvis turi būti šviežia, ką tik pagauta iš jūros ar vandenyno.
Koks jūsų firminis patiekalas?
Dabar tobulinu uzbekiško plovo receptą. Rygoje nusipirkau tikrą uzbekišką kazaną. Turguje radau prekyvietę, kurioje galima gauti tikrų uzbekiškų ryžių ir prieskonių, taip pat ir gruziniškų. Susipažinom su savininku, kuris Vilniuje Halės turguje buvo atidaręs savo parduotuvės filialą. Bet tautiečiai nesugebėjo įvertinti kokybės, tad parduotuvėlė užsidarė.
Laidoje minėjote, kad turite didelę prieskonių kolekciją iš įvairių pasaulio vietų. Kurie prieskoniai yra jūsų mėgstamiausi?
Prieskonių svarbiausia savybė – šviežumas. Artimieji, Tolimieji Rytai, Egiptas, arabų šalys. Europoje prieskonius reikėtų pirkti arabų arba turkų parduotuvėse, ten jie pigesni ir šviežesni. O patys geriausi prieskoniai mano skoniui – gruziniški arba, kaip dabar sakoma, kartveliški. Labiausiai naudojamas prieskonis – svanų druska. Taip pat, nereikia pamiršti, kad vasarą ir rudenį mes turim daugybę savo prieskoninių žolių, daržovių, šaknų ir sėklų! Kadangi gyvenu kaime, išeinu į daržą ar aplinkinius laukus, pasirenku, ko man reikia.
Ar yra produktų, kurių nemėgstate? Jei taip, kokių?
Nėra blogų produktų – yra blogi virėjai. Negaliu šviežios paprikos valgyti, bet kepta ir nulupta, su alyvuogių aliejumi, rozmarinu ir dar česnakėliu. O jei dar grūdėtosios varškės…
Laidoje kartu su Alfu gaminote salotas su jūsų ypatinguoju padažu. Papasakokite, kaip sužinojote jo receptą.
Vokietijoje gyvenome viešbutyje, kur ir repetavome. Mus ten puikiai maitino. Susidraugavau su padavėju graiku, Athanasios, nors mes jį Afonia vadinom. Paprašiau recepto, jis jį gavo iš virtuvės. Manau, jį galima rasti internete, bet sunku atsirinkti, kuris geras, nes juk labai daug šlamšto. Kiek teko ragauti, pirktinis „french dressing“ pats skaniausias Šveicarijoje.
