Neretai pasakoma, kad Lietuvoje maisto ir gėrimų kultūra šiomis dienomis išgyvena tikrą renesansą: žmonės atranda kokybę ir kultūra vis auga. VMGonline.lt pasidomėjo, kaip yra su alumi – šis gėrimas lietuvių mėgstamas nuo seno, tačiau ar požiūris į alų kinta? Apie tai plačiau papasakojo Tomas Josas, alaus istorikas ir „Prohibicijos“ baro bendrasavininkas. Su Tomu jau kalbėjomės apie alaus istorijos vingrybes ir įdomybes bei lietuviškas alaus tradiciją praeityje. O kaip yra dabar?
„2015-ųjų pabaigoje dar galėjau pasakyti, kad esu paragavęs visą alų, kuris tuo metu buvo Lietuvos rinkoje: tiek komercinį, tiek įdomesnius ar kažkokias naujienas. Ir tuomet 2016-aisiais įvyko tikras alaus rinkos sprogimas – jei metų viduryje būčiau norėjęs pasakyti, kad esu išragavęs visas esančias alaus rūšis, tai būčiau turėjęs išgerti po 5 skirtingas per dieną“, – komentuoja pašnekovas.
Kas pasikeitė? Tomas pažymi, kad pirmiausiai išsiplėtė „Dundulio“ alaus darykla, tais metais pradėjo steigtis tiek mažos, tiek didelės alų importuojančios kompanijos, atsidarinėti įvairios alaus daryklos, barai pas save ėmė vežtis vis įdomesnį alų. Išties susidėjo daug įvairių ir mažesnių faktorių, ir jie susidėjo būtent 2016 metais.
Vytautės Ribokaitės nuotr.
Žinoma, alaus entuziastai bruzdėjo jau iki tol. Tomas pasakoja apie dar prieš visą augimą vykusį alaus kultūros simpoziumą, kuris tuo metu suvienijo pačius įvairiausius alumi besidominčius žmones, tinklaraštininkus, bepradedantį veikti „Dundulio“ bravorą, namų aludarius (virti alų namuose Lietuvoje yra legalu) ir netgi mokslininkus. Vienas mokslininkas kaip tik tuo metu augino apynius Kauno botanikos sode, tad pirmasis susibūrimas ir įvyko botanikos sode. Simpoziumas vyko tik keletą metų, tačiau rinkos augimui padėjo labai gerus pamatus: pagaliau Lietuvoje imta perimti vadinamojo „craft“ alaus tendencija. Tai nepriklausomose alaus daryklose mažomis partijomis verdamas alus. Tokio alaus daryklos mėgsta eksperimentuoti ir atsižvelgia į naujausias tendencijas, o bet kartu koncentravimasis vyksta ne į masinį vartotoją, suprantant, kad produktas bus nišinis – bet labai kokybiškas.
Pasaulį jis tapo apėmęs jau nuo 8-9 praeito amžiaus dešimtmečio, tačiau Lietuvą, kaip neretai ir atsitinka, tai pasiekė kiek vėliau. Tomas pažymi, kad „craft“ alus vis dar nesulaukia itin masinio susidomėjimo, tačiau tai natūralu: nišinis alus niekada nebus toks populiarus kaip komercinis. Tačiau rinka atsirado, ji pamažu auga, ir reikėtų ją puoselėti.
„Apskritai Lietuvos alaus kultūros lygis kyla, bet tam reikia laiko… Tarkime, vyno kultūroje didelį perversmą padarė „Vyno klubas“, bet kol tai įvyko, praėjo kiek, 10 metų? Viskam reikia laiko. Be to, priklauso, kiek į tai atkreips dėmesį didžiosios Lietuvos alaus daryklos – juk būtent jos gali pasiekti didžiausias auditorijas ir padaryti didžiausią įtaką. Pažiūrėsime, gal senatvėje jau išvysiu tą masinį susidomėjimą nišiniu alumi,“ – nusijuokia alaus istorikas.
Dešinėje – Tomas Josas. Vytautės Ribokaitės nuotr.
Anot jo, mūsų rinka kiek per maža, kad galėtumėme kurti pasaulines tendencijas, tačiau tai, ką Lietuvos aludariai daro šalies viduje, yra labai įdomu ir inovatyvu. Pavyzdžiui, „Dundulio“ alaus darykla eksperimentuoja ir išbando senąsias Lietuvoje klestėjusias alaus receptūras: alų su viržiais, medumi, pelynu, kadagio uogomis. „Sakiškių alus“ priima itin inovatyvius sprendimus – Lietuvoje galima paragauti alaus su šampano mielėmis, ši darykla pirmoji Lietuvoje pristatė rūgštų alų ir kuria daug nekartojamų, riboto leidimo alaus. Taigi, daug kas Lietuvoje ieško naujų kelių, įdomių sprendimų, kalba apie plėtrą, ir tai džiugina.
Kalbėdamas apie tendencijas, Tomas tvirtai teigia, kad dabar pasaulį, o taip pat ir Lietuvą, apėmęs tikras pamišimas dėl IPA alaus. O kas laukia ateityje? „Visos alaus daryklos dabar bando išvirti „craft“ lagerį. Tiesiog gerą, paprastą, traškų alų, skirtą atsigaivinimui. Taip, pasaulyje jau yra tūkstančiai lagerių, bet nišiniai aludariai tiki, kad jie gali išvirti tokį lagerį, kuris suteiktų tokią patirtį, – juk „craft“ alus sukasi aplink kitokius potyrius, ypatingą patirtį geriant, – kad lagerio gėrimo įspūdis pasikeltų į visai kitą lygį“, – pasakoja jis.
Suprasti, kas populiaru dabar ir kas bus populiaru ateityje, o ypač – įdomu lietuviui, padeda suprasti visoje Europoje vykstantys festivaliai. „Visai netoli, Estijoje vykstantis festivalis – tikrai vienas geriausių Europoje. Šiemet dviejų dienų bilietas kainavo 160 eurų, bet visus bilietus iššlavė tiesiog per porą valandų. Labai verti dėmesio festivaliai taip pat vyksta Kopenhagoje, Barselonoje. O ten labai lengvai susigaudai, kas yra ant bangos. Pavyzdžiui, kai 2014-ais pradėjome važiuoti į festivalius, tokio dalyko kaip rūgštus alus Lietuvoje nebuvo, bet Europoje mada jau buvo prasidėjusi. 2015-ais dėl šio alaus apskritai visi išprotėjo. 2016-ais jau patys jį atsivežėme ir visiems sakėme, kad pamatysite – dar truputis ir šito alaus Lietuvoje norės visi. Ir taip, susidomėjimas netrukus atsirado“, – festivalių svarbą atskleidžia Tomas. Jis taip pat pasidžiaugė, kad ir Lietuvoje turime savo kokybišką fesivalį – Vilniaus alaus festivalį (VAF). Tiesa, šiemet organizatoriai nutarė padaryti pertrauką, tačiau kitąmet festivalis žada sugrįžti.
Vytautės Ribokaitės nuotr.
O įdomybių alaus pasaulyje netrūksta: atliepus poreikį, pasaulyje atsirado alus be glitimo. Jo technologija gana paprasta – gamyboje naudojami specialūs enzimai (baltymai), kurie suvalgo tuos grūdo baltymus, kurie ir sukuria glitimą. Žinoma, verta prisiminti, kad kai kurie alūs visada buvo be glitimo – tereikia dairytis gaminamų iš kukurūzų, ryžių ar pan.
„Dabar visi iš proto eina dėl Mančesteryje gaminamo alaus. Jį darant naudojamos dvi tonos uogų tonai alaus, avietės ir gervuogės. Gaunasi praktiškai stiprus alkoholinis „smoothie“, – šypteli „Prohibicijos“ baro bendrasavininkas. „Dar yra toks įdomus dalykas kaip instagraminis alus. Ir jis tikrai labai instagraminis! Tai švedų sumanymas – pilamas alus, o vietoje putos ant viršaus dar užpilamas alaus šerbetas. O tada galima jį apdėlioti tuo, ko tik fantazija geidžia: pabarstukais, džiovintais bananais, kokosų drožlėmis, zefyrais… Ir patys bare kelis kartus turėjome tokią atrakciją. Aišku, atsiradus tokiems sumanymams, viena vertus, kyla klausimas, o kas yra alus, kur yra jo apibrėžimo ribos, bet, kita vertus, tai tokios dabar pasaulyje vyrauja įdomios tendencijos.“
