„Sakyčiau, kad Klaipėdoje esti kavos kultūros. Jei žmonės paragauja kitokios kavos, jie jaučia skirtumą tarp kavų, o tai yra žingsnis į priekį“, – pasakojo penkis kavinės klientus į pirmąjį Lietuvos „Aeropress“ čempionatą delegavę architektai. Visi Linos Jaruševičiūtės ir Vytauto Alšausko mokiniai buvo lydimi sėkmės, o vienas jų netgi tapo čempionato nugalėtoju ir vyko į pasaulio čempionatą Dubline.
„Kavos architektai“ – Vytautas Alšauskas ir Lina Jaruševičiūtė (Valerijos Stonytės nuotr.).
Fenomenalūs klaipėdiečiai labiausiai džiaugiasi tuo, kad jiems pavyko kava sudominti paprastus žmones. Čia kava geriama be „Wi-Fi“, čia nesėdima prie kompiuterio, o kava nėra vien tik ją gaminančio aparato kūrinys. Galbūt todėl girdime Liną atėjusių klaipėdiečių klausiant ne to, kokios kavos jie norėtų, o to, kaip jiems šiandien sekasi. Atsisėdę su Vytautu domėjomės, ką reiškia projektuoti kavą.
„Kavos architektai“ – žavi metafora ar tiesiog abu esate tikri architektai?
Taip, ir abu susipažinome studijuodami Vilniuje. Po trejų metų Lina perėjo į kitą specialybę – tekstilės dizainą, o aš baigiau architektūrą ir jau daugelį metų dirbu šioje srityje, projektuoju. Linai artimas interjero dizainas, tekstilės sprendimai.
Kava čia ruošiama keliais skirtingais būdais. Naudojamos „Taste Map“ skrudintos kavos pupelės (Valerijos Stonytės nuotr.).
Kas nutiko, kad palikote sostinę ir atsidūrėte Klaipėdoje?
Sugrįžome į Klaipėdą, nes aš pats iš Klaipėdos. Lina – iš Kauno. Vilnius mums nebuvo tas miestas, kur norėjome likti gyventi ir ten kurtis. Sakėme, kad kai baigsime mokslus, išsikraustysime – jau ir taip Vilniuje užsibuvome 7 metus. Kur kraustysimės, didelio skirtumo nebuvo, nes galėjome dirbti internetu, bet pajūris buvo patrauklus ir patiko labiausiai. Daiktai buvo sukrauti ir tą pačią dieną, kai Lina gavo diplomą, išvažiavome.
Prie kavos siūloma ir saldumynų bei namų gamybos ledų (Valerijos Stonytės nuotr.).
O kaip į kitą miestą persikraustę architektai tapo verslininkais?
Tai nutiko visai atsitiktinai. Kava domėtis pradėjome tik tada, kai grįžome į Klaipėdą. Kavos negerdavome, ji mums buvo neskani. Kai grįžome į Klaipėdą, mūsų įkurtuvių proga vieni žmonės atnešė lauktuvių – šviežiai skrudintos nemaltos kavos. Mes nusipirkome malūnėlį, susimalėme ir paragavome. Klausėme savęs, kas su ja kitaip, kad tu ją gali gerti be cukraus, be pieno.
Lina sakydavo, kad išėjusi į pensiją norėtų turėti savo ledainę ar kavinaitę. Tik tai buvo labai tolima. Kava mums buvo kaip hobis. Netikėtai susipažinome su Ieva ir Domu iš „Taste Map“, ir jie mus taip „užvedė“, kad kavos ragavimas tapo tam tikru nuotykiu. Vieną vakarą kalbėjomės ir mums pasiūlė dalyvauti kavos ragavimo čempionate. Buvome nedrąsūs, bet juokaudami užsiregistravome kaip „Architektai“, nes tai buvo mūsų darbas. Visi juokėsi, kas tai per architektai. Atvažiavome ir mums pasisekė: tiek aš, tiek Lina patekome į finalą. Tai buvo kaip jėgų pasitikrinimas. Po čempionato vėl sėdėjome ir kalbėjome. Domas paklausė, ko mums trūksta, kad pradėtume daryti kažką savo? Nieko lyg ir netrūko, kai dažnas atsakymas būna, kad trūksta pinigų. Gal trūko tik noro. Viskas sutapo su aplinkybėmis, kad mūsų nebetenkino dabartinis darbas. Pasakėme, kad keičiame gyvenimo būdą ir atsitraukiame nuo kompiuterio.
„Skoniškai klaipėdiečiai labiausiai mėgsta kavą iš Brazilijos, Kolumbijos. Grubiai tariant, Afrikos kavos nėra tokios priimtinos. Tenka paaiškinti, kad kava gali būti iš kitur ir būti kitokia“, – sako Vytautas (Valerijos Stonytės nuotr.).
Dažnai klaipėdiečiai savo miestą apibūdina kaip pernelyg ramų, sako, kad čia nėra kur užeiti. Kur kavą gerdavote Jūs?
Realiai nebuvo nė vienos specializuotos vietos, kad ir ne specializuotos, kur būtų galima nueiti ir atsigerti kavos. Sekmadieniais, kai išeidavome į miestą, pamatydavome, kad žmonės naudoja tinkamą techniką, bet sugadina kavą. Yra daug kavinių, bet tikslingai dirbančių, parodančių ir aiškinančių galbūt ne. Pas mus ateinantys žmonės žino, kodėl renkasi vieną ar kitą kavą. Tai – ne dėl mados. Norime, kad žmogus pats gebėtų išsirinkti kavą. Kodėl „Aeropress“, kodėl „Chemex“? Norime ugdyti tą supratingumą, kavos kultūrą. Labai smagu, kai matome, kad žmonės jau pradeda suprasti. Vilniuje jau yra tokių vietų, tikiu, kad atsiras ir Klaipėdoje. Miestas nedidelis, bet ir kitoks.
„Kas ateina ir pirmą kartą nori atsigerti pačios brangiausios pasaulyje kavos, „nesupras“ jos, jei kavos negers palaipsniui. „Žinantis“ kavą, ją užsisako vardydamas skonius, o ne kainą“, – savo kavos filosofiją dėstė Vytautas (Valerijos Stonytės nuotr.).
Kuo būtent Klaipėda yra kitokia?
Klaipėdoje žmonės gyvena ir elgiasi kitaip. Kaunas ir Vilnius turi panašumų, bet Klaipėda yra kitokia. Norėdamas išvilioti klaipėdietį į miestą, turi tris–penkis kartus ilgiau su juo dirbti nei Vilniuje. Žmonės yra daug atsargesni, nepatiklūs. Jie tris kartus praeis, apgalvos, o ketvirtą kartą užeis. Jeigu vieną kartą suklysi, klausimas yra, ar jis išvis sugrįš? Klaipėdos vartotojas yra ne kiek išrankus, kiek reiklus tam, kam leidžia pinigus: bet kai jam patinka, jis prisiriša prie tos vietos.
Mūsų lankytojas yra toks, kuris tikslingai gilinasi į kavą, mėgsta gryną produktą. Gal tai sunkesnis kelias, bet žmonės čia atvažiuoja. Tai sukuria neapčiuopiamą mūsų darbo rezultatą. Daug dirbame patys, niekam kitam kavinės neatiduodame. Nebūna taip, kad išeiname ir nežinome, kas čia darosi. Bent vienas mūsų visuomet čia būna. Mes čia tiesiog gyvename. Kavinė nėra tik kavos aparatas. Techninius dalykus galima nusipirkti, bet pajausti skonį, jį sukalibruoti, nupasakoti vartotojui skonį žodžiais – tai yra sunkiausia.
Kavinėje nėra „Wi-Fi“. Anot įkūrėjų, ši detalė buvo aiški dar prieš atsidarant: „Nenorėjome tapti biuru. Žmonės sako, kad čia ateina pailsėti nuo kompiuterių, ir kai aplink nė vieno jų nemato, akys tiesiog atsigauna.“ (Valerijos Stonytės nuotr.)
Darbo laikas
Pirm.– Penkt.: 7:00– 19:00
Šešt.: 10:00–16:00
Kavinė „Kavos architektai“, H. Manto g. 9, Klaipėda. Paskyra socialiniame tinkle „Facebook“ ČIA.
