Sekmadieniais dauguma dūsaujame: „Och, laukia nuobodi darbo savaitė...“ Bet štai Roberta gyvenimą „susitvarkė“ taip, kad kiekvieno pirmadienio laukia su džiaugsmu: „Prasideda dar viena, skani ir įdomi savaitė!“
Paslaptis paprasta: tinklaraščio „Pietų pertrauka“ autorė kasdien pietauja vis kitoje vietoje!
Kaip kilo idėja pietauti vis kitoje vietoje ir tai aprašinėti?
Prieš penkerius metus mano gyvenime atsirado nauja gyvenimo taisyklė: kasdien atrasti, patirti, pamatyti kažką naujo. Nebūtina įgyvendinti visus tris iššūkius kasdien, svarbu – bent vieną jų. Vis nauja pietų vieta šį iššūkį padaro moto gana lengvai įgyvendinamą. Be to, dienos pietūs man yra labai įdomi dienos dalis – ji puikiai paįvairina dienos rutiną. Todėl prieš penkerius metus nusprendžiau kasdien pietauti vis kitoje maitinimo įstaigoje. Kalbindavau ir savo kolegas prisijungti, o kai šie ėmė prašyti rekomendacijų ir pasidalinti patirtimi, nusprendžiau pastarąją tiesiog užrašinėti. Tinklaraščiui jau treji metai.
Organizuoji ir bendrus pietus, kas tai?
Stengiuosi ne tik valgyti kasdien vis kitoje vietoje, bet ir susitikti su naujais žmonėmis. Pietauja visi, tad ši pertrauka tarp darbų yra gera proga susitikti su seniai matytais draugais ir bičiuliais: kartu papietaujame, apsikeičiame naujienomis, pasikalbame. Tai mano asmeniniai tikslai. Tuo tarpu bendra pietų pertrauka yra labiau organizuotas reikalas, kai žmonės man praneša, kad norėtų kartu papietauti ir aš pasirūpinu vieta, laiku ir kitomis detalėmis. Į bendrus pietus dažniausiai susirenka tie, kuriuos aš pažįstu, bet tarpusavyje susirinkusieji dažnai yra nepažįstami. Smagu, kai tarp tokių užsimezga gražus pokalbis, atsiranda bendrų interesų. Tačiau tai nėra nei verslo, nei kontaktų paieškos pietūs – bendrų pietų tikslas nėra toks. Įvyko jau dešimt bendrų pietų ir aš labai tuo džiaugiuosi.
Daug keliauji, o keliaudama pietauji. Kokie pietų meto skirtumai čia ir svetur?
Lyginant su užsieniu, mes, lietuviai, esame gerokai išlepinti, nes dauguma maitinimo įstaigų teikia dienos pietų pasiūlymus. Tai reiškia, kad galime gauti šviežiai ruoštą maistą greičiau ir pigiau. Neretai dienos pietų pasiūlyme būna tie patys a la carte patiekalai, tik kiek mažesnė jų versija. Tai reiškia, kad išlošiame: galime susipažinti su gero restorano maistu už racionalią kainą. Be abejo, kainos racionalumas yra gana subjektyvus dalykas, tačiau, jeigu pietauti eini į brangesnį restoraną, kuriame vakarienės metu išleistum 100 Eur, o papietauti gali už 20 ar 30 Eur, tai, mano galva, yra optimalus sprendimas.
Tikrai ne kiekvienoje užsienio šalyje rasite dienos pietų pasiūlymus už gerą kainą. Užsienyje yra kita tendencija, kurios nėra Lietuvoje, tai vadinamoji „Happy hour“. Ja žmonės viliojami po darbo ne eiti iškart namo, o užsukti kažko atsigerti ir užkąsti.
Kaip renkiesi, kur pietausi šiandien?
Įvairiai. Jeigu žinau, kad diena bus intensyvesnė, renkuosi vietas arčiau darbo. Maitinimo įstaigų rotacija šalia verslo centrų yra gana didelė – jos dėka galiu išbandyti vis naujas vietas ir skonius.
Rytais sportuoju, ir būna, kad sportuojant kyla vaizdinys, ko norėčiau pietums: sušių, picos ar kažko kito. Tuomet ieškau kaip tik tai siūlančios vietos.
Jeigu būna įkvėpimas, iš vakaro pasidarau namų darbus. Turiu sąrašiuką maitinimo įstaigų, kuriose dar nesu buvusi – jas peržiūriu ir renkuosi pagal meniu.
O kartais tiesiog einu gatve, žiūriu – nauja vieta. Pasižymiu ją ir rytoj pietų einu kaip tik ten. Tokie atradimai visada labai įdomūs.
Žmonės mėgsta pietauti patikrintose vietelėse, kad netektų nusivilti. Ar išbandant vis naujas teko kada gailėtis, nes pietūs buvo sugadinti?
Nesigailiu jokios naujos patirties.
Maisto kokybę ir skonį vertinu subjektyviai, pabrėžiu, kad tai yra tik mano asmeninė nuomonė. Kita vertus, esu objektyvi, nes vietoje, kur valgau, manęs nepažįsta, nemokamais pietumis nevaišina, nesu niekam įsipareigojusi. Jeigu man kažkas nepriimtina, maistas nekokybiškas, neskanus, sugadintas, galiu pasakyti pastabą personalui, tačiau dažniausiai aš ten tiesiog nebesilankau. Tokius nusivylimus vertinu normaliai, kai kuriuos aprašau – juk ne viskas yra rožėmis klota. Tikiu, kad kritika gali padėti tobulėti.
Lankaisi įvairaus lygio pietų vietose. Ką manai apie valgyklas?
Valgyklos „žaidžia“ mažų kainų kategorijoje, siūlo gana pigius dienos pietus. Valgyklose lankausi, kelias esu aprašiusi ir galiu rekomenduoti. Viena mėgstamiausių mano vietų yra „Sultiniai“ – tai bufetas Jogailos gatvėje, man labai patinka ten dirbantys žmonės. Po apžvalgos tinklaraštyje sulaukiau labai gražaus grįžtamojo ryšio. „Sultinių“ vadovė, garbaus amžiaus moteris, vardu Akvilė, paskambino man ir pakvietė susitikti. Pažintis ir pokalbis jos kabinete, valgant sultinį su bandele, iki šiol man yra vienas maloniausių susitikimų.
Geros vietos pigiai papietauti – mokyklų ir universitetų valgyklos. Man labai patinka VU Istorijos fakulteto valgykla – ten skanūs blyneliai. Mėgau ir Dailės akademijos valgyklą, tiesa, atsimenu, reikėjo įrodyti, jog esu „sava“ ir viską čia žinau, kad mane įsileistų. Gal situacija jau pasikeitusi. Nėra ko bijoti valgyklų.
Viena įdomesnių – akcinės bendrovės „Montuotojas“ valgykla Naugarduko gatvėje. Apie ją išgirdau iš kadaise VGTU studijavusių draugų, kurie studijų metais ten pietaudavo.
Surasti tą valgyklą buvo nelengva užduotis, bet kai pagaliau radau, supratau, kad ji ne tik vis dar gyvuoja ir niekas joje nepasikeitę, bet ir turi daugybę valgytojų: eilė laukiančiųjų užsisakyti, eilė laukančiųjų atsisėsti. Maistas, žinoma, ne mišelininis, bet tikrai skanus. Jei norisi greitai pavalgyti „draugo mamos“ stiliumi gaminto maisto – pirmyn!
Noriu pabrėžti, kad valgyklos tikrai nėra žemiausias lygis. Žemiausias lygis – kioskai, kuriuose dirba viena ar dvi moteriškės ir galima nusipirkti karštų bandelių ar blynų. Lietuvoje, tiesa, pastarieji gal nebelabai populiarūs. Juos išbandėme atostogų metu Kijeve. Keturių dienų lankytinoms vietoms apeiti ten visiškai pakako, tad likus laiko pasidarėme maisto iššūkį. Buvo kioskų anšlagas. Kioske Kijeve galima pavalgyti iki vieno euro.
Prabangiausia vieta, kurioje teko pietauti?
Esu pietavusi vieną mišelino žvaigždutę turinčiame restorane Paryžiuje, bet tikrai nebuvo wow. Vienas įdomesnių ir prabangesnių patyrimų buvo Niujorke, penktojoje aveniu deimantų parduotuvėje „Tiffany“ įsikūrusioje, filmo „Breakfast at Tiffany‘s“ išgarsintoje kavinėje „Blue box cafe“. Tai buvo labai soti ir labai įdomi pietų pertrauka. Ne kainos prasme, nes žmogui pietūs atsiėjo apie 35 dol, bet dėl įspūdžio, kurį palieka prabanga.
Vietas, kuriose pietauji, vertini pagal tris kriterijus: ar skanu, ar greita, ar įdomu.
Mano galva, šie trys kriterijai aktualiausi pietų metui. Dauguma stengiasi maistą patiekti greitai – greitumas yra bene aktualiausias pietaujantiesiems mieste. Skanu ar neskanu – tai gana subjektyvus vertinimas – juk pasikeitus pamainai, šiek tiek keičiasi ir maisto skonis. Norint objektyvesnio vertinimo, prieš einant kur nors pietų, rekomenduoju pasiskaityti tos vietos apžvalgas guglej. Beje, išleisdama negatyvesnę apžvalgą, aš peržiūriu, ką kiti žmonės galvoja apie vietą, kuri man nepatiko. Juk įdomu, ar tik aš tokia nusivylusi, ar ir kiti. Neretu atveju ta vietelė jau būna sulaukusi kritikos, blogų atsiliepimų. Tada būna apmaudu, kad žmonės nepadaro išvadų.
Kokios pietų vietos buvo įdomiausios?
Be jokios abejonės, „Tiffany" deimantų karalystėje. Kita – Vengrijos sostinėje Budapešte esanti kavinė su gyvūnais, kurioje ne tik katės, bet ir paukščiai, ropliai ir kt. Pietaujant padavėjas atnešė iguaną ir paklausė: „Gal norite palaikyti?“ Atsisakiau. Taip pat džiaugiausi galimybe papietauti ir išbandyti, ką valgo mūsų kariai Rukloje. Dar vienas įdomus atradimas –„Miesto laboratorija“. Tai Antakalnyje esantis bendruomenės centras, kuris turi dienos pietus bei vėlyvuosius pusryčius. Noriu paminėti ir „Pirmą blyną“ – tai socialinis verslas. Šiuo atveju aš dažnai nusižengiu savo taisyklei, nes šion vieton vis sugrįžtu. Manau, palaikyti tokias idėjas yra kiekvieno pareiga. Turime ten eiti, pietauti ir remti tokią vietą – kad ji būtų.
Kokias pietų vietas rekomeduotum veganams ir vegetarams?
Nesu nei veganė, nei vegetarė, bet veganiškas meniu puikiai paįvairina savaitės racioną. Mano lyderiai – „Rosehip“, „Holigans“ ir senas geras „Radharanė“.
Kaip kiti Lietuvos miestai? Ar yra gerų pietų vietų kituose miestuose?
Pati esu iš Alytaus. Kai nuvažiuoju į Alytų, tėvai jau nebeįsižeidžia, kad šiokiadieniais jiems nereikia gaminti man valgyti, nors labai norėtų. Aš einu valgyti į kavinę. Būna, kad kartu eina ir tėvai. Juokai juokais, bet net tokiame nedieliame mieste būna dar bent viena vieta pietauti, kurios nesu aplankiusi.
Esi pietavusi daugiau nei 700 skirtingų vietų, apžvalgų tinklaraštyje yra jau arti 300. Kokie pietūs tau skaniausi?
Pietų metas dienos ritme man yra labai svarbus laikas. Todėl, kad ir kaip banaliai skambėtų, man labai svarbu, kad maistas būtų ruoštas su meile. Nenoriu grūsti į skrandį be ko. Man reikia kokybiško maisto, kad pavalgiusi jausčiau, jog buvo skanu, gražu ir gera.
„Pietų pertraukos" mėgstamiausieji:
„Gaspars“„Pirmas blynas“„Veranda“„Sultiniai“Foodhall‘ai.
O koks jūsų topas?
