istorija

Kaip prabangios „Olivjė“ salotos tapo balta mišraine?

Rima Aukštuolytė, 2017-05-31, 15:00


Be jos iki šiol neįsivaizduojama nei viena šventė – ar tai būtų Velykos, ar šeimos susirinkimas. Nors balta mišrainė mūsų laikais tikrai nėra deficitas, nes vieno iš pagrindinių ingredientų – majonezo – galima įsigyti bet kur. O ir pačios mišrainės nebereikia gaminti – tiesiogine prasme ją galima pirkti kibirais prekybos centruose. Tačiau vien išgirdus žodžius „balta mišrainė“ ne vienam sukyla sentimentai.

Tikriausiai valgydami baltąją mišrainę nei karto nesusimąstėte, kaip ji atsirado – juk ką čia daug galvoti: virtos bulvės, morkos, žirneliai, marinuoti agurkai, virtas kiaušinis – viską sumeti į krūvą ir užpili majonezu. Tačiau toks supaprastintas baltosios mišrainės variantas yra gerokai nutolęs nuo jos pirmtakės.

XIX a. 7 dešimtmetyje šefas Liusjenas Olivjė caro valdomos Rusijos sostinėje Maskvoje vadovavo prancūziškos virtuvės restoranui „Ermitažas“. Iki šiol ginčijamasi, kokios tautybės buvo pats šefas – prancūzas, šveicaras ar belgas, bet faktas – jis kalbėjo prancūziškai. Šiame restorane ir buvo sukurtas „Olivjė“ mišrainės receptas, įamžinant ją sugalvojusi šefą.

Čia svarbu paminėti, kad mišrainė buvo sukurta siekiant patenkinti kilmingų ir turtingų to meto rusų, kurie dievino prancūzų virtuvę, skonį. Taigi, didžioji paslaptis buvo kartu sudėti išskirtinius ir brangius ingredientus, dėl kurių patiekalas buvo prieinamas tikrai ne kiekvienam. Teigiama, kad mišrainę galėjo sudaryti iki 100 skirtingų ingredientų, tarp kurių – omaras, ikrai, elniena, fazanas, jaučio liežuvis, kurapkos ir kita prabangi mėsa. Šalia tokių ingredientų šefas Olivjė dėdavo ir virtus kiaušinius, marinuotas daržoves, bulves – viską supjaustydavo mažyčiais gabaliukais.

Galiausiai, didžioji paslaptis glūdėjo padaže. Galima sakyti, kad šefas paranojiškai nuo visų slėpė padažo receptą, nes maišydavo jį vienas, užsidaręs atskirame kambaryje. Dabar tik spėjama, kad į jo sudėtį be naminio majonezo įėjo skirtingų rūšių žolelės, garstyčios ar actas.

Juokaujama, kad iš pradžių virtuvės šefas kruopščiai sudėliodavo ingredientus lėkštėje ir viską papuošdavo virta bulve ir kiaušiniu. Tik ilgainiui jis pastebėjo, kad restorano svečiai visus ingredientus sumaišo su padažu į vieną masę. Šefas pasidarė savo išvadas ir netrukus ingredientai jau buvo pjaustomi smulkesniais gabaliukais ir gausiau užpilami padažu.

Apie mišrainę gandas sklido plačiai – net pats caras Aleksandras II neatsispyrė pagundai ir atvyko į restoraną jos paragauti. Tačiau 1883 metais šefas Olivjė mirė, kartu su juo – ir originalus mišrainės receptas. Vis tik rusai savo virtuvės jau nebeįsivaizdavo be šios mišrainės.

Tiesa, kaip ir kiekviena istorija, ši turi savo pikantiškų detalių. Pasakojama, kad šefui Olivjė ne iki galo pasisekė išsaugoti savo mišrainės paslaptį. Kartą gaminimo proceso metu jam teko išeiti iš restorano, o šia proga pasinaudojo vienas iš jo asistentų. Ivanas Ivanovas pamatė visus ingredientus, bet nežinojo, kokiomis proporcijomis jie naudojami. Po to įvykio jis paliko „Ermitažo“ restoraną ir pradėjo dirbti kitame, kur gimė mišrainė pavadinta „Sostinės“ vardu. Joje ingredientai jau buvo ne tokie prabangūs, kaip „Olivjė“ mišrainėje, pavyzdžiui, pradėta naudoti virta vištiena.

Mums gerai pažįstama balta mišrainė galiausiai išpopuliarėjo visame pasaulyje, ją galite sutikti net tokiose tolimose šalyse kaip Indija, Pakistanas, Irana ar Argentina. Tik kiekvieno šalyje atsirado jai būdingi ingredientai: tunas, žirneliai, morkos, virta dešra, obuoliai ir kiti pigesni ingredientai. Daugelyje šalių tokie deriniai dar vadinami rusiška mišraine, atsižvelgiant į šalį, kur šios salotos gimė, tačiau dažnai sutinkamas ir „Olivjė“ vardas. Na, o lietuviai savo ruožtu apsistojo ties baltąja mišraine taip tikriausiai pagerbiant visus ingredientus sujungiantį majonezo padažą.

Radijo komentarą galite išgirsti ČIA:


KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: