Kiek Lietuvos kulinarinį pasaulį tuo metu veikė užsienio tendencijos, įtaka?
Lietuva šia prasme tikrai nebuvo atskirta nuo pasaulio: jau tada buvo įprasta maistą vežti kaip dovanas, tad į dvarus atkeliaudavo alyvuogės, kaparėliai, parmezano sūris… XIV–XVI a. Lietuva eksportavo vytintą ir rūkytą žvėrieną į Vokietiją, o medų – dar ir į Angliją. XV a. vytinta šernienos filė buvo galima mokėti mokesčius Lietuvos iždui, o medumi buvo imamos duoklės. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas į Lietuvą atsikvietė Krymo totorius ir karaimus, o kartu su jais į Lietuvą atkeliavo įvairūs prieskoniai. Akivaizdu, kad negalime paneigti kaimyninių šalių įtakos Lietuvos virtuvei. Šaltiniuose įvardijama ir tai, kad lietuvių virtuvė išsiskirdavo „prieskoninių žolelių pertekliumi“.
Kaip atrodydavo kasdienis ir šventinis bajorų meniu?
Šis pasiturintis luomas galėjo sau leisti improvizuoti. Didikai galėjo sau leisti ir atsivežti įvairių egzotiškų prieskonių – tarkime, šafranų, kurie šaltiniuose minimi kone kaip kasdienis ingredientas. Šaltiniuose ne kartą minima, kad Radvilos leisdavo sau užsisakyti austrių, baltojo, raudonojo šampano, vermuto, vyno – pačių įvairiausių, iš skirtingų regionų – ispaniško, prancūziško, vokiško, itališko, angliško, kiprietiško… Be to, tais laikais net saldūs vynai lietuviams atrodė nepakankamai saldūs – jie iš cukraus darydavo figūrėles, iš kurių ir gerdavo vyną. Užsienio metraštininkai dažnai pabrėždavo, kad lietuviai ypač mėgdavo puotas – apie tai kalba iš svečių šalių atvykę pasiuntiniai. Lietuviai laikyti labai vaišingais, o jų puotos trukdavo dienomis ir net savaitėmis! 1602 m. minima puota, kurios metu Žygimantas Vaza savo svečius vaišino 70 skirtingų patiekalų iš mėsos, žuvies bei paukštienos, 30 patiekalų iš daržovių ir 4 rūšių vynu! Vynas buvo brangus ir prabangus gėrimas. Jėzuitų dienoraščiuose minima ir pelyno degtinė, o alus laikytas labiau prasčiokų gėrimu. Prie desertų radau įrašų ir apie naminius ledus: tais laikais jie būdavo laikomi specialiose dvaro ledainėse, į kurias žiemą reikėdavo sunešti ledą, kad jis palaikytų temperatūrą viduje.
O kokia tais laikais buvo rūmų kulinarinė komanda?
Nebuvo nieko keista iš Italijos atsivežti vynų specialistą, gerų virėjų. Istoriniuose šaltiniuose net užfiksuota, kad, jei kunigaikščiai ištekindavo savo seseris, kaip priedą prie kraičio pridėdavo ir atsivežtą vynininką (vynų žinovą). „Taurininku“ buvo vadinamas karališkų vyno rūsių saugotojas, kuris turėdavo vyną ragauti prieš pateikdamas jį karališkajam asmeniui, vėliau šios pareigos tapo garbingomis. Dar viena egzistavusi pareigybė – stalininkai: jų pareiga buvo prižiūrėti stalo parengimą per pobūvius bei kasdienius pusryčius ar pietus karaliaus dvare. Įdomu ir tai, kad žodis „virėjas“ tais laikais nebuvo vartojamas – jie buvo vadinti „magyrais“, o šis žodis artimas „burtininkui“. Iš to galime matyti, kaip buvo vertinama virtuvė, o joje dirbantys žmonės laikyti kone stebukladariais…
