patarimai

Jordanijos virtuvė keliautojos akimis: neaštrus maistas, saldi kava ir po žeme keptas barbekiu

Auksė Podolskytė, Irmos Trečiokienės ir Pexels.com nuotr., 2019-05-14, 18:30


Pigių skrydžių bendrovei „Ryanair“ sujungus Vilnių ir Amaną, keliauti po Jordaniją vyksta vis daugiau lietuvių. Kai kuriems jų ši Artimųjų Rytų valstybė į širdį įstringa giliai. Keliautoja, fotografė, tinklaraščio „Ko nepametus“ autorė, natūralaus ūkio bendraturtė Irma Trečiokienė galėtų būti tokiu pavyzdžiu. Prieš šešerius metus ten nuvykus pirmąkart, Jordaniją pamilo iš pirmo žvilgsnio. Neseniai solidžias pareigas didelėje įmonėje moteris iškeitė į galimybę įgyvendinti savo svajones – keliauti, auginti ir gaminti sveiką maistą, dalytis savo patirtimi ir žiniomis, fotografuoti. VMGonline.lt ji sutiko papasakoti apie Jordanijos virtuvę, vietinių svetingumą ir pasidalyti restoranų rekomendacijomis.

Irma, kaip ir kada pirmąkart atvykote į Jordaniją, t. y. kaip užsimezgė jūsų santykis su šia Artimųjų Rytų šalimi?

Pirmąjį kartą su Jordanija susidūriau prieš šešerius metus, kai dukrai savanoriaujant Izraelyje nusprendžiau ją aplankyti ir kartu vykome pakeliauti po Jordaniją. Tai buvo meilė iš pirmo pajautimo – man čia tinka viskas: žmonės, maistas, gamta, o ypač myliu Vadi Rumo dykumą. Tuomet praleidome Vadi Rume parą – jojome kupranugariais, lankėme įvairius objektus, pietavome dykumoje, vakarienė prie laužo tarptautinėje kompanijoje, skambant beduinų dainoms. Kitą dieną vykome į Petrą, kuri priešingai daugelio nuomonei, sužavėjo kur kas mažiau. Paskambinus stovyklos Vadi Rume šeimininkui, jis mus pakvietė grįžti į dykumą kaip viešnioms. Šį kartą nebuvo turistinių dalykų, bet turėjome galimybę ilgiau pabendrauti, kartu gaminome vakariene, padėjome rūpintis svečiais.

Antras, trečias ir visi kiti kartai tiesiog ištiko, kai 2018 m. rudenį „Ryanair“ pradėjo tiesiogiai iš Vilniaus skraidinti į Jordanijos sostinę Amaną. Būdama ten vėl ir vėl suprantu, kad meilė iš pirmo pajautimo buvo tikra – su kiekvienu kartu atrandu vis naujų ir gilesnių šios šalies sluoksnių, artimiau susipažįstu su žmonėmis, kultūra.

Irmos Trečiokienės nuotr.

Kaip apibūdintumėte Jordanijos virtuvę? Ar beduinų ruošiami patiekalai skiriasi?

Artimuosiuose Rytuose ir Jordanijoje yra toks posakis: „Net ir tada, kai esate sotus, galite suvalgyti dar bent 40 kąsnių.“ Svetingumas ir vaišingumas neatsiejama jų kultūros dalis. Kai jau lankaisi ne kaip turistas, o kaip draugas, Jordanijos žmonės padarys viską, kad jaustumeisi jų šalyje puikiai. Man klaidžiojant po Džaraso miestą ir bandant rasti senamiestį, du nepažįstami vyriškiai pakvietė mane pietų, pavaišino, papasakojo apie miestą, palydėjo, kur man reikėjo. Man panorus susimokėti už savo pietus, labai įsižeidė – mes tave pakvietėme, tu mūsų viešnia. Kitoje vietoje prekiautojas kava ir arbata, pavaišino mane kava, ilgokai pasikalbėjome ir ne tik, kad pinigų neėmė, bet dar ir arbatžolių maišelį dovanų įdėjo.

Jordanija nuo seniausių laikų yra kelias tarp Europos, Azijos, Arabijos ir Afrikos, dėl to jos virtuvė yra labai įvairi, įtaką jai padarė Šiaurės Afrikos, Artimųjų Rytų, Persijos ir Viduržiemio jūros regionai. Maistas įvairus ir skanus, tinka europiečių skoniui – nėra labai aštrus. Čia ras ką valgyti tiek visavalgiai, tiek vegetarai ar veganai. Aš nepriskiriu savęs jokiai kategorijai, tiesa, įprastai mėsos nevalgau, bet atsilaikyti prieš zarb arba maqluba neįmanoma.

Taigi, viešint pas beduinus galima paragauti ypatingo, visiškai išskirtinio patiekalo – beduinų barbekiu zarb, kuris yra ruošiamas po žeme. Į smėlį įkasama talpa (tai gali būti paprasčiausia metalinė statinė), joje sukuriamas laužas ir valandą ar ilgiau kūrenama. Tuo tarpu mėsa – ėriena arba vištiena arba ir viena, ir kita – marinuojama su žolelėmis, prieskoniais. Vėliau į 2–3 aukštų kepsninę apačioje dedamos daržovės, o viršuje mėsa ir visas šis įtaisas įleidžiamas į statinę, uždengiama, apkasama smėliu, viršuje dar sukuriamas laužas ir 4 valandas troškinama. Tai absoliučiai dieviškas kvapas ir skonis. Maqluba – kitas patiekalas, kuris nerealiai gaminamas mano draugo Ali stovykloje Vadi Rumo dykumoje. Tai taip vadinamas apverstas patiekalas, kai viename puode ant mažos ugnies ilgai troškinama sluoksniais sudėta ėriena, daržovės, ryžiai, o patiekiama viską apvertus į didelę lėkštę. Valgoma iš bendros lėkštės rankomis. Beje, šioje stovykloje gausite ne tik skanaus maisto, bet ir patirsite daugybę kitų dalykų – turėsite puikius turus po dykumą, galimybę pasimokyti beduinų maisto gaminimo paslapčių, medituosite po žvaigždėmis. Man teko didelė laimė ir garbė lankyti Ali šeimą jų namuose dykumoje, susipažinti su tėvais, močiute, pamatyti realų beduinų gyvenimą.

Kokių patiekalų paragauti patartumėte keliaujantiems po Jordaniją?

Visko – šviežių sezoninių vaisių ir daržovių, salotų, mėsos, ryžių, avinžirnių patiekalų. Jogurto, labiau panašaus į sūrį, pagardinto zataru, prieskonių mišinio iš sezamo sėklų, žagrenio, raudonėlių, čiobrelių ir kitų. Falafelių – avinžirnių rutuliukai, virti aliejuje. Gali būti paprasti arba įdaryti aitriosios paprikos pasta. Humuso – užkandis iš trintų avinžirnių su sezamų pasta (tahiniu), citrinos, sultimis, aliejumi, prieskoniais. Gali būti klasikinis arba su įvairiais priedais.

Baba ganoush – grilyje keptų ir/ ar rūkytų ir sutrintų baklažanų su tahiniu, aliejumi, citrinos sultimis ir prieskoniais. Moutabel – humusas, pagardintas baklažanu, jogurtu, citrinos sultimis, pridedant šaukštą arabiškų salotų. Mansaf – aviena arba vištiena troškinta jogurto padaže, tiekiama su ryžiais.

Jau anksčiau minėtų zarb, maqluba. Nuostabiųjų rytietiškų desertų – knafeh (kunafeh, kanafeh – skirtingose vietose randu skirtingai pavadinta) – nuostabus saldumynas iš ožkos sūrio, tešlos siūlų, rožių vandens sirupo, pistacijų. Dieviškai skanu. Arabiškų ledų – jie ne tokie saldūs kaip mums įprasti, labai įdomios šilkinės tekstūros, suformuojami rankomis, apvoliojami pasirinktuose riešutuose. Man labiausiai patinka pistacijose. Jei norisi saldumo, gausiai pagardinami medumi ar sirupu.

Irmos Trečiokienės nuotr.

Kokių patarimų, susijusių su maistu šalyje, duotumėte keliaujantiems į šią šalį?

Ragauti, mėgautis ir šypsotis – tai atveria visus kelius ir Jordanijos žmonių širdis. Stoti mažuose miesteliuose, eiti į vietines kepyklas, užkandines, kavines, pirkti gatvės maistą. Mažuose miesteliuose daugiau autentikos, žmonės labai nuoširdūs – galima nemažai sužinoti apie jų gyvenimą. Vietiniuose turgeliuose ir pakelėse pirkti sezonines daržoves ir vaisius.

Ypač puikus metas keliauti yra ruduo, kai lūžta lentynos ir raibsta akys nuo avokadų, mangų, anonų ir kitokių vaisių bei visokiausių daržovių. Pirkti prieskonius, beduinų arbatą – tai geriausios lauktuvės.

Gerti sultis – granatų, apelsinų, cukranendrių. Priimti tradicijas – jei Vadi Rume valgysite kartu su beduinais, neprašykite įrankių – valgykite rankomis. Primenu, kad maistą imti reikia dešine ranka.

Ar maistas parduotuvėse, turguose, viešojo maitinimo įstaigose brangesnis nei Lietuvoje? O gal atvirkščiai, pigesnis? Galbūt galėtumėte pateikti keletą pavyzdžių, kiek kainuoja kava, pietūs kavinėje?

Maisto kainos labai panašios kaip Lietuvoje. Kaip jau minėjau, labai mėgstu pirkti turguose – labai gausus pasirinkimas ir geros kainos.

Kavinėse ir restoranuose, priklausomai nuo to, kur pietausi, galima sumokėti už tikrai sočius ir skanius pietus su kava ir / ar sultimis bei desertu 5–8 Eur. Galima 20 Eur ir daugiau. Jei valgai gatvėje ar greito maisto užkandinėse, pietūs atsieis 3–4 Eur. Privaloma gerti granatų sultis. Jų kaina svyruoja labai stipriai nuo 1 iki 4 JD (1 Jordanijos dinaras (JD) – 1,25 Eur), priklausomai nuo vietos. Jei Amano senamiesčio gatvelėse galima nusipirkti stiklinę už 1 JD, tai Petroje teks pakloti 3 ar 4 JD. Bet gersite „su vaizdu“.

Kavą mėgstu gerti pakelės užeigose ar mažų miestelių kavinukėse, lankomose dažniausiai tik vietinių. Skanios, kvapnios, stiprios kavos nemažas puodas – deja, dažniausiai vienkartinis – kainuos 1 JD. Kai kur dar ir sausainį kartu duos. Tiesa, kalbant apie kavą ir arbatą – mūsų skoniui tai labiau sirupas, todėl prieš gaminant reikia paprašyti, kad cukraus nedėtų arba dėtų labai mažai. „Labai mažai“ reikia pakartoti kelis kartus ir pageidautina dar pirštais parodyti.

Dykumoje beduinų kepama duona. Irmos Trečiokienės nuotr.

I. Trečiokienės kavinių ir restoranų rekomendacijos – nuo Amano iki Akabos

  • „Greito maisto restoranas nr. 1 Amane yra „Hashem“. Mieste yra keletas šių restoranų, vienas jų senamiestyje. Šis restoranas dirba visą parą, bet labiausiai užimtas yra būtent per pusryčius. Mes gyvenome miesto pakraštyje ir šeimininkas rekomendavo pusryčiauti netoliese įsikūrusiame „Hashem“. Pusryčiavau ten su trimis skirtingomis kompanijomis – nepatenkintų nebuvo (šypsosi). Maistas šviežias ir labai skanus. Kainos labai geros – septyniese sočiai pavalgėme už 14 JD (apie 17 Eur). „Hashem“ yra vegetariškas restoranas, bet visavalgiai mėsos nepasigedo.
  • Jei norite prabangesnės vakarienės, su vaizdu į Amano amfiteatrą ir citadelę, rekomenduoju „Wild Jordan“ restoraną. Maistas geras, vaizdai puikūs, kainos ganėtinai aukštos.
  • Skaniausi arabiški ledai – „Bekdash“ ledainėse.
  • Jei važiuosite į Danos biosferos rezervatą, labai primygtinai rekomenduoju „Dana Tower Hotel“. Rasite nerealų viešbutį su skaniausiu maistu, nuostabia gamta, įvairiais žygiais.
  • Akaboje, mieste prie Raudonosios jūros, puiki vieta pietauti – „Al Shami“ restoranas, kuriame žuvis dieviška.
  • „Pistachio“ – nuodėmė būtų neaplankyti rytietiškų saldumynų rojaus Akaboje. Nepigu, bet labai verta.

KOMENTARAI:

  • nemira : 2019 11 17 - 09:06

    gerainfo


IŠBANDYKITE: