naujienos Naujienos

Greito maisto pančiai: kodėl kartais jo taip norisi?

VMGonline.lt, 2018-11-12, 16:00


Prisipažinkite, kiekvienas turime valgomų pagundų, kurioms kartais pasiduodame. Vieniems sunku atsispirti, kai prieš akis pamato mėgstamo torto gabalėlį, kitiems norisi sukirsti mėsainį, pakramsnoti keptų bulvyčių ar duonos. VMGonline.lt nusprendė pasidomėti, kur slypi greito maisto paslaptis. Įminti mįslę padeda psichiatras Linas Slušnys.

Linai, kodėl mes norime valgyti gausiai, skaniai ir dažnai – nevisai sveikai?

Nepamirškime vieno dalyko – valgymas yra malonumas. Tik tiek, kad vieniems tas malonumas išvirsta į labai rimtas pasekmes, į nutukimą ir visokias kitokias problemas. Bet paprasčiausiai kalbant, tai yra malonumas, o malonumą patirti visi norim vienaip ar kitaip.

Kodėl mums norisi saldumynų, kito nesveiku vadinamo maisto?

Saldumui žmonės atiduoda prioritetą dėl to paties malonumo, nes saldumas, tas cukraus pojūtis yra kaip tam tikras narkotikas. Kai kurie mokslininkai jau šiandien pasaulyje kalba ir netgi drastiškai teigia, kad cukrus yra faktiškai pavojingesnis narkotikas nei kokainas. Aišku, aš nedaryčiau tokių prielaidų ir nebūčiau toks drąsus šitaip teigti, bet kaip žmogus, kuris daugiau nei pusę metų nenaudoja jokio pridėtinio cukraus ir labai gerai jaučiasi, galiu pasakyti, kad dalis tiesos tame yra ir kad kai kam labai nelengva to cukraus atsisakyti.

Taigi, viena vertus, tai yra susiję su smegenų centrais ir tais malonumais, o antra dalis – pasižiūrėkim, ko žmogaus aplinkoje ar šaldytuve dažniausiai yra? Saldumynų. Torčiuko pasiėmiau ir iškart jį turiu, o jeigu noriu suvalgyti kokių daržovių ar salotų, dar jas reikia pasidaryti, reikia pagalvoti, o tada jau kyla klausimas, ar aš noriu tą procesą įgyvendinti.

O kodėl stresinėse situacijose griebiamės maisto?

Neskanaus maisto žmogus iš principo dažnai nevalgo ir dar jeigu gretintumėme tą emocinę būklę, kai žmogus blogai jaučiasi, tai valgydamas neskanų maistą aš sukeliu sau dar papildomą diskomfortą. Tai net neturėkime tokių iliuzijų.

Kitas dalykas – daržoves reikia pasigaminti. Pavyzdžiui, stresui užvaldžius, ne visi vietoj saldumynų gali graužti morką. Kai kurie tą daro, bet tam reikia iš anksto nusiteikti, ir apgalvoti. Ką tai reiškia? Suvokiu, kad bus stresas, suvokiu, kad išgyvensiu tas pačias emocijas, galbūt to nepakeisiu, bet galiu pakeisti įprotį, ką aš valgysiu. Įsivaizduojate, kiek mechanizmų? Čia savimonės lygmuo keičiasi. Bet pagalvokime, kiek tokių žmonių yra – turbūt 1 iš 100, kuris ima apie tai galvoti.

Psichiatras Linas Slušnys. Asmeninio archyvo nuotr.

O ką pasakytumėte apie intuityvų valgymą?

Kadangi aš pats buvau užsispyręs prabėgti maratoną ir pradėjau domėtis mityba, priėjau labai įdomią išvadą skaitydamas kai kurias knygas – pasaulis neturi nieko vieningo. Atradau vieną knygą, kuri man davė atsakymą, kad visos dietos yra mitologinės. Ir intuityvus valgymas yra mitologija. Žmogus turi jaustis gerai ir turėti saiką. Kartais kokie nors nukrypimai nėra problema, nes griežtas laikymasis tam tikros dietos, kai jauti, kad jos laikaisi, kad turi varžyti save, yra papildoma nelengva našta.

Tai mano būtų požiūris labai paprastas: kam tu, žmogau, keli sau tą stresą? Tu gyvenk laisvai, nestresuok. Jeigu tau geriau kitaip, tai žiūrėk, kaip tau tas veikia ir dėl ko tu tai darai.

Bet jeigu žmogus nori to torto gabalėlio ar dešrainio, tačiau nusprendžia nevalgyti, o po to eidamas pro šalį jaučia stresą, nes labai norėtų?

Pavyzdys yra mano vaikai. Jie visi žino mano požiūrį į šituos dalykus. Aš nedraudžiu ir visada paaiškinu: jeigu tu labai nori, tu gausi. Bet aš pasakau, kad nepritariu, kam ir kodėl. Paaiškinu, kuo tai gresia. Ir jeigu sako, kad labai nori, tai sakau: „gerai, imk“. Ir pats nuperku. Bet ką aš pastebėjau per pastaruosius metus – jau patys ima sakyti: ai gal ne, šį kartą ne. Nėra čia jokios dramos, jeigu vieną kartą per porą savaičių suvalgysi tokio maisto, jeigu kitais atvejais yra valgoma tvarkingai, natūraliai.

Jeigu yra įkyrus obsesinis reikalavimas, kad aš turiu valgyti taip, kaip užsibrėžiau, tai gali sukelti pasipriešinimo reakciją. Tad aš manau, kad bet kas, kas kelia priešpriešą, o ne sąmoningą veiksmą, nėra naudingas nei vaikams, nei tėvams, nei bet kuriam žmogui, kuris užsibrėžia tik šitaip gyventi. Žmogus turi pats sau atsakyti: kodėl jis taip daro, dėl ko?


KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: