Kaip pagardas, garstyčios turi seną istoriją – tikima, kad tai buvo pirmasis žmonių naudotas pagardas. Nesugrūsti ir su skysčiu nesumaišyti garstyčių grūdeliai neturi jokio skonio, ir tai jau žinojo senovės romėnai, kurie garstyčių grūdus sugrūsdavo ir sumaišydavo su vynu. Toks prieskonis Europoje buvo labai populiarus, kol buvo nutiesti Azijos prieskonių keliai ir į senąjį žemyną atvežti pipirai.
Garstyčios taip patiko romėnams, kad jie garstyčių medelius pradėjo sodinti šalia vynuogynų. Tuo netrukus užsikrėtę ir prancūzų vienuolynai, pradėję garstyčias pardavinėti Paryžiuje. Po penkių šimtmečių garstyčios išgyveno savo renesansą, nes tuometinis popiežius ypač mėgo garstyčias, tad pasauliui buvo pristatytos žymiosios Dižono garstyčios, gaminamos su neprinokusių vynuogių sultimis. Beje, autentišką garstyčių krautuvėlę dar tebegalima rasti Dižone.
Skaičiuojama daugiau nei 40 garstyčių rūšių, bet garstyčių pastai gaminti naudojamos tik juodosios, rudosios ir baltosios garstyčios. Šios, turinčios ryškiai geltoną spalvą dėl įdedamos ciberžolės, yra dažniausiai naudojamos kaip dešrainių pagardas. Rudosios garstyčios yra kilusios iš Himalajų ir panašios į kinų restoranuose naudojamas garstyčias. Juodosios garstyčios iš Vidurinių Rytų ir Mažosios Azijos yra naudojamos vietinėje virtuvėje.
Auginamas garstyčios medis yra pats didžiausias prieskoninis medis ir visos jo dalys valgomos. Sėklos naudojamos garstyčių pastai, o lapai gali būti valgomi švieži: iš jaunų lapų galima gaminti salotas, o senuosius vartoti kaip daržoves. Sėklos taip pat naudojamos aromatiniam aliejui gaminti, o žiedai tampa valgomomis dekoracijomis. Daugiausiai garstyčių yra užauginama Kanadoje ir Nepale.
