naujienos Naujienos

Garsiems Lietuvos restoranams indus kurianti keramikė: „Vienas centimetras daug ką keičia“

Auksė Podolskytė, 2018-05-30, 15:00


Už pavadinimo „A Chair and a Table“ (liet. „Stalas ir kėdė“) slypi keramikė Simona Kaunaitė. Ji lipdo ne baldus, o indus, iš kurių valgo įvairių restoranų svečiai. Galbūt ir jūs. Prieš tai gyvenusi Londone, dabar Simona dirba studijoje Vilniuje. Susitinkame po jos atostogų. Kol kalbamės, ji žiedžia. Atskleidžia, kad to pasiilgo, ir pasakoja apie savo kūrinius bei jų gimimo procesą.

Nors Simona daugiausiai kuria restoranams, tačiau neatsisako užsakymų iš privačių asmenų. Padaro ir puodelį, ir lėkštę, ir rinkinį. Valerijos Stonytės nuotr.

Simona, kas jums svarbu kuriant indus?

Labai paprastas dalykas – aukščio ir pločio santykis. Vienas centimetras daug ką keičia. Atrodo, kad tik šiek tiek pamažini, ir indas pasikeičia. Kažkur perskaičiau mintį, kad tikras meistras turi pojūtį gerai formai, jis jaučia santykį. Ši mintis atrodo labai teisinga. Spalva, kuri eina po to, nepataisys prastos formos, galbūt paslėps.

Kartais, kai nepataikai į reikiamą proporciją, pavyzdžiui, puodelio, tuomet ir nebežinai, kam jis skirtas. Tada žmonėms kyla klausimas: „O kam jis yra skirtas?“ Forma, santykis, dydis diktuoja, kas iš to indo bus valgoma ir geriama. Produktas yra nepavykęs, kai nežinai, kam jį panaudoti. Kai forma gera, tuomet aišku.

„Biskvitas“ pirmojo degimo metu 950 laipsnių krosnyje praleidžia visą naktį. Valerijos Stonytės nuotr.

Kas yra jūsų užsakovai? Ar renkatės, kam kuriate indus?

Dažniausiai tai yra maži verslai, ne biznieriai, kurie tik investuoja. Tai įdomūs žmonės, kurie yra neatsiejama restorano dalis. Pavyzdžiui, „Monai“ yra Vytautas (Vytautas Samavičius – VMGonline.lt). Jis yra tas, kuriam pagal užsakymą kūriau indus. „Ice Dunes“ yra šeimos verslas. Labai smagu, kad nė vienas jų nėra didelis tinklas, o žmogaus idėja.

Porcelianas su pigmentais. Paletė keramikos kursams. Valerijos Stonytės nuotr.

Kaip sekasi susitarti su restoranais ir jų šefais? Ar turite rėmus ir pasakote: „Ne, aš taip nedarysiu“?

Tikrai turiu ir juos noriu išlaikyti. Puiku, kad kiekvienas keramikas turi savo braižą. Tik išdirbus, jis tampa grynas ir geras. Manau, kad nereikia mėtytis, nes tuomet atrodo, kad visuomet esi pradinėje stadijoje. Todėl to vengiu. Anksčiau galvodavau priešingai. Tačiau kai palyginu, pavyzdžiui, du dubenis, tuomet atskiriu, kur yra meistrystė, o kur pradžia. Panašu į kaligrafiją – atrodo šiek tiek juokinga, kad žmogus treniruojasi rašydamas vieną ženklą. Bet kai atidžiau pažvelgi, supranti, kad vienas ženklas kažkuo geresnis už kitą.

„Monai“, „Dublis“, „Ingredientai“, „Ice Dunes“, „Džiaugsmas“, „Crooked Nose & Coffee Stories“, „Režisierius“, „Love Bar“, „Toli Toli“ – kavinės ir restoranai, kuriems S. Kaunaitė sukūrė indus. Valerijos Stonytės nuotr.

Su indais taip yra, kad nieko labai naujo neišrasi – yra dubuo, lėkštė… Dėl susitarimo – dažnai paklausiu, kokią mintį jie nori perteikti, kaip jį įsivaizduoja. Man patinka, kad galiu įtikinti, kad matau geriau. Iš patirties žinau, kad labai pravartu pasidaryti bandymą. Man niekada nepavykdavo paišyti, todėl visuomet padarau tūrį ir tada sprendžiame. Būdavo, kad padariusi sakydavau, kad šito nejaučiu, kad indas man neatrodo geras, trūksta užbaigimo.

Dažniausiai svarbiausi būna praktiniai aspektai, pavyzdžiui, kokiems patiekalams indas bus naudojamas. Nuo to priklauso tūris. Žinoma, yra truputėlis intuityvumo, jausmo, kad gerai. Padarau ir jaučiu, kad gerai, o kartais – nelabai.

Valerijos Stonytės nuotr.

Kokių indų nori restoranai? Ar yra kokios nors mados?

Galbūt yra tendencija, kad dažniau renkasi matinius indus. Iš praktinės pusės suprantu, kodėl – patiekalą nešant ant stalo paviršius apsičiupinėja, matosi antspaudai.

Valerijos Stonytės nuotr.

O kaip dėl spalvos? Kokių spalvų ar atspalvių indus restoranai renkasi dažniau?

Kiekvienas restoranas turi savo idėją. Tarkime, vieni nori matyti tamsesnę paletę, nes tai dera su jų vizualiniu identitetu. Tai sąlygoja restorano vizija, interjeras, atmosfera.

S. Kaunaitė indus kūrė restoranui „Džiaugsmas“. Roberto Daškevičiaus nuotr.

Kuriate iš porceliano ir akmens masės. Papasakokite apie šias medžiagas.

Medžiagos skirstomos į degamas aukštoje arba žemoje temperatūroje. Palietus indą jaučiasi skirtumas, net skambėjimas kitoks. Kietesnės būna tos, kurios dega aukštoje temperatūroje.

Anksčiau dirbau su paprastu moliu, o dabar – su akmens mase ir porcelianu. Nors iš porceliano dabar retai žiedžiu, tik kartais kaip „Ice dunes“. Iš jo žiesti labai sunku, ši medžiaga gana lepi. Tačiau graži, ypač tinka puodeliams. Kainos atžvilgiu jis yra labai brangus, todėl ir gaminys toks tampa. Kita medžiaga, akmens masė, nėra akmuo, ji yra atspari temperatūrai. Aukštesnėje temperatūroje degti dirbiniai yra patvaresni naudoti, juos galima plauti indaplovėje. Akmens masė man patinka, atrodo tarsi storesnė, graži.

Pirmąjį užsakymą sukurti indus restoranui keramikė gavo iš Druskininkuose esančio restorano „Toli Toli“. „Toli Toli“ nuotr.

Kiek laiko užtrunka pagaminti kokį nors indą?

Tiksliai negaliu pasakyti, priklauso nuo formos. Lėkštės yra pačios neekonomiškiausios. Mano krosnyje telpa tik 11 pačių didžiausių lėkščių. Tarkime, dubenėlių galiu prikrauti net iki 30-ties. Reikia nepamiršti, kad reikalingi du degimai: pirmasis, o po jo – glazūra. Greičiui įtakos turi net metų laikai. Dabar yra labai gerai. Visada taip galėtų būti. Šaltą žiemą džiūsta labai lėtai.

Prisimenu, kai viena keramikė manęs paklausė, per kiek minučių nužiedžiu vieną indą. Atrodė labai keista, kaip galima paskaičiuoti. Iš pradžių didelę lėkštę nužiesdavau per 10, vėliau – per 8 minutes.

S. Kaunaitės indai – knygoje „How the future King of England Ate Peacock in Vilnius”. Eglės Juzumas nuotr.

Keramika yra procesas, judėjimas atkarpėlėmis. Reikia apie viską pagalvoti į priekį. Kažką darydama galvoju, kas toliau. Čia veikia begalė faktorių. Nesvarbu, kiek esi patyręs, bet nežinai, ką ištrauksi. Pavyzdžiui, indai gali būti nevienodai išsidegę arba net įtrūkę. Ypač taip gali atsitikti, kai degama aukštoje temperatūroje. Taigi neužtenka tik pagaminti.

Ledainei „Ice Dunes“ kurti indai. AuGalybės nuotr.

Anksčiau užsiėmėte papuošalų kūryba. Galbūt kartais sugrįžtate prie to?

Ne. Atrodo, kad tai yra praeitas etapas. Man patinka, nes indas apima daugiau, yra tarytum platesnis. Mano kurti papuošalai nusako lytį – moteris. Su indais taip nėra. Nors didesnė dalis mano klientų yra vyrai. Net ir mugėse indus dažniau perka vyrai negu moterys. Bet perka moterims (šypsosi).

Ar namuose naudojate savo indus?

Turiu keletą.

Tik keletą? O kokie yra likusieji?

Bet kokie (juokiasi). Labai skirtingi, tikrai neturiu vieno gražaus rinkinio. Maniškiai yra namudiniai. Labai norėčiau turėti rinkinį, bet tiesiog nepavyksta, nespėju.

Kaip manote, kaip žmonės prisijaukina indus? Kaip atsiranda mėgstamiausias puodukas?

Manau, kad tai priklauso nuo žmogaus – ar kavos gėrėjas, ar arbatos. Daugelis žmonių mėgsta arbatą gerti iš stiklinės. Pati taip geriu. Ąselės daug kam nereikia, nieks nesako, kad karšta. Iš tikrųjų, sunku pasakyti, keisti momentai suveikia (šypsosi). Tai tikrai nesusiję su mada ar tendencijomis. Tiesiog mėgsti kažkokius daiktus ir net nepasakysi, kuo jie tave traukia.

Ką mėgstate labiau – kavą ar arbatą? Kaip atrodo jūsų puodelis?

Labiau mėgstu kavą. Vienu metu turėjau vieną mėgstamą, vėliau, neprisimenu, man rodos, kad jis sudužo. Dabar turiu kitą, savo gamybos, baltą su taškeliais. Jis nėra idealus savo forma, bet prilipo. Kitiems gėrimams renkuosi stiklines.

Ar mėgstate gaminti?

Aš mėgstu maistą, tačiau nesu gaminantis žmogus. Labai ironiška. Nors moku, tačiau mano vyras gamina dažniau negu aš. Anksčiau buvo kitaip.

Daugiau S. Kaunaitės darbų galima rasti www.simonakaunaite.lt arba jos „Instagram“ paskyroje.


KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: