naujienos Naujienos

Žinomų filosofų mityba: nuo 3 kilogramų vaisių per dieną iki žalio aštuonkojo

Vasarė Butkutė, 2019-01-29, 18:30


Kas yra būtis? O kaip pažįstame pasaulį? Bandyti atsakyti į šiuos klausimus galima įvairiai, tačiau viena aišku – tuščiu skrandžiu apie juos nepamąstysi. Ir tikrai ne vienas didis Vakarų Europos filosofas pasisakė mitybos klausimais, kaip derėtų ar nederėtų valgyti. Tik faktas, kad ir patys mąstytojai nuolatos kažką kramsnojo, todėl šįkart pabandėme pažvelgti, kaip filosofams sekėsi laikytis savo pačių nuostatų. Štai kad ir Tomas Akvinietis: pasak jo, per brangus, per didelis, per greitas ir pan. valgymas yra nuodėmė, tačiau visuose jo portretuose tikrai neišvysime liekno jaunuolio. O kaip kiti filosofai? Tiesa, verta prisiminti, kad ne visi faktai yra patvirtinti – kai kas gali būti ir lakesnė to meto žmonių vaizduotė.

Pitagoras. Didelė tikimybė, kad šis filosofas buvo ne tik žymiosios matematinės teoremos kūrėjas, bet ir vegetarizmo pradininkas. Jis tikėjo sielų judėjimu iš kūno į kūną (nebūtinai tos pačios rūšies kūną), todėl turėjo tapti vegetaru, kad netyčia nesuvalgytų draugo ar giminaičio.

Dar įdomesnė buvo jo nuostata tokio įprasto ingrediento, kaip pupelės atžvilgiu. Pitagoras manė, kad tiek žmonės, tiek pupelės vystymąsi lemia tas pats šaltinis, todėl pupelių valgyti taip pat nevalia. Filosofas netgi atliko eksperimentą: pasodinęs kelias pupeles, vėliau jas ištraukęs pastebėjo panašumų tarp pupelės ir žmogaus vaisiaus būsenų.

Valerijos Stonytės nuotr.

Diogenas. Kinikų mąstymo pakraipos pradininkas yra geriausiai žinomas iš anekdotų. Turbūt teko girdėti apie filosofą, gyvenusį statinėje? Tačiau ir maisto sferoje Diogenas pasižymėjo ekscentriškumu – jis, ko gero, pirmasis istorijoje sugalvojo dabar jau populiarią žaliavalgystę. Kaip ir dabartiniams žaliavalgiams, Diogenui labiausiai patiko žalumynai, uogos, alyvuogės. Bet jis tikrai neapsiribojo tik tuo: pasakojama, kad valgė ir žalią mėsą, o ypač mėgo aštuonkojus.

Mąstytojo sprendimas valgyti termiškai neapdorotą maistą susijęs su svarstymu apie žmonijos progresą. Vienas pagrindinių progreso simbolių yra ugnis, tad atsisakydamas ant jos paruošto maisto Diogenas manė grįžtantis prie žmonijos ištakų, prie paprastesnio ir geresnio gyvenimo nei civilizuotas žmogus.

Immanuelis Kantas. Tiek antikos, tiek vėlesni filosofai daug kalbėjo apie valgymo saikingumą. Puikus tokio filosofiško nuosaikumo pavyzdys būtų I. Kantas. Vienintelis tradicinis valgymo metas, kurį Kantas pripažino, buvo pietūs. Pietums jis skirdavo nemažai laiko, mėgdavo valgyti geroje kompanijoje ir pasimėgauti Medonos vynu. Vienas mėgstamiausių Kanto patiekalų būdavo šviežia menkė arba švelni mėsa, kuriai kompaniją palaikydavo kokybiška duona, aptepta garstyčiomis. Tačiau kitu metu filosofas valgydavo itin mažai, nes, pasak jo, nuolatinis valdymas žemindavo dvasios būseną.

Friedrichas Nietzsche. Gal jis ir paskelbė, kad Dievas mirė, tačiau maistas Nietzschei tikrai nebuvo miręs. Apskritai mąstytojas taip pat teigė geriausią esant nuosaikų valgymą, tačiau savo nuostatų nelabai laikėsi. Atrodo, filosofas išgyvendavo tam tikrų produktų valgymo fazes: vienu momentu jis vartojo labai daug pieno produktų, kitu buvo susižavėjęs dideliais kiekiais mėsos, o paskutinė buvo vaisių manija. Nietzschei viešint Turine, Italijoje, buvo užfiksuota, kad pusryčiams jis suvalgydavo jautienos kepsnį, o likusią dienos dalį maitindavosi vaisiais. Juos filosofas pirkdavo iš vietinių italų, vaisius nuolatos siųsdavo ir draugai. Iš viso per dieną Nietzsche suvartodavo apie 3 kilogramus vaisių.

Screen Shot 2015-12-28 at 14.18.02

Jeanas-Paulas Sartras. Žinomo egzistencialisto niekaip nepavadinsi gurmė – maistas jam buvo svarbus tiek, kiek leido išgyventi. Ir visgi tai nereiškia, kad Sartras neskyrė dėmesio mitybai – jis laikėsi specialios dietos. Tik, deja, jos negalėtume pavadinti sveika. Dietos pagrindą sudarė įvairūs svaigalai ir skysčiai: nuo alaus iki stipresnių gėrimų, cigaretės, pypkės, kava. Vėžiagyvius ir pomidorus Sartras laikė itin atstumiančiais, o dažniausiai maitinosi jau pagamintais produktais, tokiais kaip saliamis, duona, saldainiai. Taip pat jis niekada nevalgydavo vaisių grynosiose jų formos. Prie jų irgi turėdavo būti prisilietęs žmogus, tad valgydavo vaisius nebent, pavyzdžiui, desertuose.

Pažvelgus į šių kelių filosofų maitinimosi įpročius, išvada peršasi tik viena. Jeigu išties norite gyventi kaip filosofai, teks arba maitintis labai nuosaikiai, arba pasiruošti tapti itin ekscentrišku. Kitaip tariant, mąstytojai buvo linkę pulti į kraštutinumus.


KOMENTARAI:


IŠBANDYKITE: