top of page

Dovilė Filmanavičiūtė: kas jai geriau už bet kokį desertą ir kodėl trumų deda net į grikių košę?


Atlikėjos ir reklamos specialistės Dovilės Filmanavičiūtės-Miss Sheep energija bei gyvybingumas paliečia kiekvieną, su kuriuo ji pabendrauja. Nesvarbu, ar tai būtų kelios minutės, ar kelios valandos, ar, kaip šiuo atveju, keliolika minučių trukęs pokalbis, įsispraudęs tarp Dovilės dienos darbų. Ar nuolat sukdamasi kaip vijurkas ji atranda laiko ramiai pasimėgauti maistu? Dovilė papasakoja apie viską – nuo mitybos režimo iki meilės silkei, žaliai žuviai bei jūrų gėrybėms.

Dovile, kaip suprantu, jūsų dienotvarkė nėra aiškiai suplanuota – atsikėlusi galite nežinoti, ką veiksite visą dieną. Ar jums svarbus mitybos režimas ir ar pavyksta jo laikytis?

Gal nuskambėsiu labai banaliai, bet kol buvau jaunesnė, tai visą laiką atrodė „ai, kažką kažkur prabėgom, kažkokie naktiniai valgymai bet ko ir bet kaip“. Bet su metais, ką aš čia kaip senutė šneku, man tik 32-eji viso labo, turbūt pats organizmas labai aiškiai padiktuoja, kad esu iš tų žmonių, kuriems režimas labai svarbus. Tiesą pasakius, kai tik jo ilgesnį laiką nesilaikau, tai ir savijauta prastesnė, ir darbingumas mažesnis.

Bet taip, mano dienotvarkė žiauriai chaotiška. Kartais pasakau sau, kad geriau tas 10 minučių pamiegosiu, negu skirsiu pusryčiams, o tai yra labai didelė klaida ir paskui už tą klaidą labai atsiimu. Visą laiką, kai tik galiu, primenu sau, kad pusryčiai yra pagrindinis dienos maistas, kad reikia nepamiršti daržovių, vandens tinkamą kiekį gerti ir kad prieš miegą gero steiko, ką aš labai mėgstu, irgi, ko gero, nereikėtų valgyti (juokiasi). Taigi taisykles puikiai žinau, esu net lankiusi sveikos mitybos pagrindų kursus, bet kai visą dieną turi bėgt lėkt, kartais nutinka taip, kad sumuštinis su Benedikto kiaušiniu gaunasi pietų patiekalas, o ne pusryčių.

Ar yra produktų, kurie visą laiką privalo būti jūsų šaldytuve?

Aš labai mėgstu juoktis, kad jei namuose šaldytuve nėra silkės, tai man prasideda nerimo priepuolis.  Kartais net užsienyje, viešbutyje, jeigu pusryčių meniu yra silkės, tai sakau, kad čia tobulas viešbutis (juokiasi).

Dar paminėčiau sūdytą lašišą, kiaušinius, majonezą, grikius, avokadą, pomidorus. O šiuo metu labai juokinga, nes mano šaldytuvo lentynos pilnos trumų įvairiais pavidalais. Skambu kaip kokia prabangi princesė, bet pastaruoju metu visi kažkaip galvoja, kad trumus man reik dovanot, tai aš dabar trumų dedu net į grikių košę.

Ar pati mėgstate gaminti, ar mieliau valgote restoranuose?

Tiesą pasakius, aš mėgstu ir taip, ir taip. Kai eini į restoraną, tai, aišku, tikiesi išskirtinės patirties, o niekam ne paslaptis, aš jau turbūt visiems nusibodau kartodama, kad pas mus namie tikrai labai laukiami visi mūsų artimiausi draugai, ir aš daug gaminu. Nors mano vyras paskutiniu metu sako: „Tu nustok girtis, kad tu labai daug gamini, nes tu retokai namie būni, kad labai daug gamintum“ (juokiasi).

Aš esu iš tų žmonių, kuriems maisto gaminimas yra poilsis, ir daug tokių viešumoje dažnai būnančių merginų pažįstu, kurios sako, kad užsidaryti virtuvėje yra savotiška SPA procedūra.

O kokia yra jūsų mėgstamiausia virtuvė?

Nežinau, ar galėčiau taip pasakyti, kad būtinai tiktai japonai ar būtinai tik Azijos šalys, bet labai mėgstu žalią žuvį ir žalią mėsą, tad man, pavyzdžiui, žalia žuvis ar kokios nors jūrų gėrybės menkai apdorotos… Galiu atsisakyti deserto, bet atsisakyti lašišos, tuno tartaro arba karpačo, kepto aštuonkojo ar jūrų šukučių man nepavyktų. Geriau atsisakysiu torto, bet žalios žuvies niekada (juokiasi).

Vadinasi, savęs smaliže nepavadintumėte?

Nors į mane pažiūrėjus turbūt atrodo kitaip, bet aš tikrai nesu didelė desertų fanė. Itališkus desertus turbūt mėgstu labiausiai. Jeigu man reikėtų įvardyti vieną desertą, tai galėtų būti tiramisas arba panakota, bet kad aš negalėčiau be jų gyventi, nepasakyčiau. Labiau negaliu gyventi, kaip sakiau, be žalios žuvies, o ne riebaus pyragaičio ar šokolado gabaliuko.

Tai gal žalią žuvį renkatės ir tada, kai norisi sau nuotaiką praskaidrinti?

Tai aišku, kai ta nuotaika kažkokia niūresnė, norisi kažką gražaus ir skanaus sukurti lėkštėje. Tikrai, ką pirma griebčiau – kokį žalios žuvies gabalą ar krevečių maišą. Dar man nuotaiką pakelia, kai šeštadienio rytą einu į turgų ir apsiperku, o tada mėgaujuosi kokiomis keptomis austrėmis su Prosecco taure… Čia geriausias nuotaikos pakėlėjas (juokiasi).

O ką įdomiausio ragavote pastaruoju metu? Neseniai atostogavote Italijoje, ar iš jos parsivežėte naujų gastronominių patirčių?

Tiesą pasakius, aš nesu iš tų valgytojų, kurie galėtų girtis kokiomis nors beždžionių smegenėlėmis. Jeigu būtų gyvybės ar mirties klausimas, turbūt dėčiau tai į burną, bet savo noru nejaučiu didelio poreikio bandyti tokio tipo gurmaniškus dalykus.

Bet kai buvau Italijoje, užsisakiau lėkštę šviežių jūrų gėrybių, niekaip neapdorotų, ir su malonumu suvalgiau tik austres, o visa kita man buvo šiek tiek per stipru. Jeigu įvardyti pavadinimais, kuriuos supratau italų kalba, buvo pūkuotos midijos… Vieni dalykai buvo panašūs kažkiek į jūrų ežius, bet labai neskanūs, o kiti dalykai buvo panašūs į jūrų sraiges – tai dar labiau neskanūs. Žodžiu, man buvo labiau kančia, o ne malonumas, nors ką tik gyriausi, kad jūrų gėrybes galėčiau valgyti kilogramais (juokiasi).

Su mama keliavau ir juokiausi, kad gal likusią kelionės dalį verčiau pabūkime su aštuonkojais, krevetėmis ir austrėmis, o eksperimentus palikim tiems visiems, kuriems reikia aštresnių pojūčių. O šiaip naujai atrastas pomėgis – vežtis iš kelionių ne kažkokius daiktus, bet, pavyzdžiui, prieskonius arba kitus į virtuvę tinkančius atributus, kuriais po to gali labai džiaugtis. Pavyzdžiui, džiovintais svogūnais iš Madrido.

O ar yra koks nors patiekalas, kurio jums niekaip neįsiūlytų?

Kas man neskanu, tai lenkiška flekų sriuba (liet. skrandienė, verdama iš gyvulių žarnokų ir skrandžių – red. past.). Jeigu reikėtų likti nevalgiusiai, tai gal mieliau ir likčiau nevalgiusi, negu valgyčiau tą sriubą (juokiasi). Čia ne dėl išdrįsimo, o dėl to, kad tiesiog nesutampa mano estetinis ir skonio požiūris į tą sriubą.

Bet šiaip nesu iš tų žmonių, kurie turi tokių produktų, kurių trūks plyš nepriversi jų valgyti. Pavyzdžiui, mano vyro niekada nepriversi gerti pomidorų sulčių ir jis, man atrodo, geriau iššoks iš 9 aukšto, o aš pomidorų sultis mielai kibirais galiu gerti.

Naujausi įrašai

bottom of page